Mes išaugome krepšinį

Bejėgis autorius, rašantis apie Lietuvos krepšinio krachą, bejėgiai ir dešimtys ar šimtai tūkstančių tai stebinčių žiūrovų. Nelaimės audrašaukliais virstantys televizorių, kompiuterių, telefonų ekranai (kai kuriais atvejais dūžtantys sulig nesėkme). Susirūpinimą skalavusios alaus skardinės išsirikiuoja aplink šiukšliadėžę (po savaitės jas praris amžinai alkanas taromatas). Keiksmažodžiai, prakeiksmai – mūsiškiams ar svetimiems krepšininkams, teisėjams, savai ar tarptautinei krepšinio organizacijai, o galiausiai ir antrajai pusei beigi vaikams, kurie neleido susitelkti į varžybas. Lyg tas plinkančio vidurinės grandies vadybininko, ryjančio porterį susitelkimas būtų ką pakeitęs.

Mes išaugome krepšinį. Ir jau senokai. Kal̃bos apie antrąją religiją ir netgi kal̃bos apie nacionalinį sportą kuris laikas tuščios ir praradusios pagrindą. Tokiems įžūliems mano teiginiams, žinoma, atsirastų karštai prieštaraujančių: imtų pasakoti, kiek pinigų investuojama į krepšinio populiarinimą, naujų kadrų rengimą, infrastruktūrą. Teigtų, jog viskas tik laikinos nesėkmės ir neabejotinai Lietuvos krepšinio laukia šviesi ateitis. Kitąmet ar dar kitąmet. Ir aš tuo tikiu – noriu tikėti. Kad kada nors vėl išvysime kaip Lietuvos rinktinė lipa ant nugalėtojų pakylos. Tik nesvarbu kokio turnyro tai bus pakyla ir kokie bus medaliai – mes vis tiek išaugome krepšinį.

Kai man buvo vienuolika, tą vasarą kaip tik vyko Atėnų olimpinės žaidynės. Atsimenu  vakarą, kai visa šeima akimis sulindę nedidukan virtuvės televizoriun stebėjome Jasikevičiaus susidorojimą su JAV rinktine. Atsimenu gatvėje – mažyčiame provincialiame Pasvalyje – važinėjančius senus golfus, audines ir pasatus, garsiai pypsinčius ir rėkiančius apie pergalę. Mes nugalėjom Ameriką – kalbėjo net kitą rytą. Ir negali nuneigti – tuo laiku, tai buvo išties didinga. Kaip didingas buvo ir nusivylimas po to apmaudžiai prakišus pusfinalį visokeriopai silpnesne laikytai Italijai. Tada mes dar nebuvome išaugę krepšinio.

Tuo laiku pergalės krepšinio aikštelėje iš tiesų galėjo būti svarbi Lietuvos kaip valstybės, kaip visuomenės saviraiškos forma. Tuo laiku ir šiek tiek anksčiau: vargiai pavyktų užginčyti teiginius, kad lietuvių krepšininkų pasirodymas Barselonos olimpiadoje neprisidėjo prie Lietuvos vardo populiarinimo pasaulyje. Tada, kai tą vardą kitais būdais populiarinti buvo dar sunku. Vis dar palyginti skurdžiai, vis dar palyginti posovietinei valstybei tą ilgą dešimtmetį po Nepriklausomybės atkūrimo reikėjo savojo prekės ženklo pasaulyje. Prekės ženklo, kuris bylotų apie Lietuvos išskirtinumą. Apie Lietuvos teisę būti Lietuva. Ir tas prekės ženklas buvo krepšinis.

Buvo. Buvo – liūdnai tariame žvelgdami į kažkelintus metus paeiliui Lietuvos užimamą -ioliktą vietą čempionatuose, nepatekimą į olimpines žaidynes ir kitas negandas. Šioje vietoje ir atsiranda didžioji frustracija: kas nutiko? Ar mes nebemokame žaisti krepšinio, ar kitos šalys išmoko? Atsakymas paprastas ir sudėtingas vienu metu – taip gyvenime būna: mes tiesiog išaugome krepšinį. Mums jo nebereikia kaip kulto, kaip vienintelės saviraiškos priemonės šiame žiauriame pasaulyje. Ir laimė krepšinio aikštelėse, pasijutusi nereikalinga, nusisuko nuo mūsų.

Krepšinis, psichologijos terminais kalbant, buvo mūsų valstybės, mūsų visuomenės sublimacija – savirealizacijos forma, energijos ir pastangų nukreipimas tada, kai dar negalėjome patenkinti savo didesnių, reikšmingesnių poreikių. Prisiminkime tai, kokiame politiniame dugne Lietuvai grėsė atsidurti tuo laiku, kai šiame tūkstantmetyje krepšinio aikštelėje ji nuskynė Europos čempionų laurus. Atsiminkime, kad kitais metais mes įstojome į Europos Sąjungą ir NATO – ir tai, ko gero, pats ryškiausias riboženklis, kada mes pradėjome išaugti iš krepšinio.

Pergalės krepšinio aikštelėje pradingo, bet gali ir sugrįžti. Galbūt kada nors dar laimėsime kokį nors čempionatą, nugalėsime JAV ar padarysime ką nors labai didingo – labai to norėčiau, nes krepšinis smagus sportas ir Lietuvos pergalės yra džiugios. Nepaisant to, tai nebebus kultas, „antroji religija“ – kuo buvo kažkada, prieš maždaug dvi dešimtis metų. Visuomenė, kuri per kelias dienas gali suaukoti kelis milijonus eurų ir smurtą patiriančiai kaimynei nupirkti bayraktarą, šiame pasaulyje jau senokai turi kitų būdų įkalti taiklų tritaškį. Mums nebereikia krepšinio kaip vienintelės saviraiškos formos – mes jau turime kitų, daug brandesnių ir reikšmingesnių būdų pasakyti, kas esame. Mes išaugome krepšinį. Laimei.