Mes jau Hogvartse

Netoliese esančioje žaidimų aikštelėje buvo keli mažamečiai asmenys, kurie kažką veikė (siekiant užtikrinti jų teisinę apsaugą, veiklos pobūdis nenurodomas). Vienas jų netikėtai viešai apsišlapino, o kiti – tai pastebėję – žaidimų aikštelėje ėmėsi atšaukimo kultūros (neleisdami apsišlapinusiam mažamečiui lipti ant sūpynių), kuri netrukus virto patyčių kultūra: neapsišlapinę mažamečiai rodė pirštais į apsišlapinusį (galimai) mažametį ir juokėsi.

Netrukus žaidimų aikštelėje apsireiškė moteris (asmuo, panašus į moterį), kuri, sprendžiant iš jos neslepiamo susierzinimo, buvo dėmesio centre atsidūrusio mažamečio motina. Ji nedelsdama čiupo atžalą už rankos ir ėmė vesti nežinoma linkme (galimai į namus). Niekam nerūpėjo, kad tokiu elgesiu ji pažeidė netgi porą Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo straipsnių (pavyzdžiui, 9-ąjį – „Vaiko teisė į identiškumą ir jo išsaugojimą“ – juk nebuvo pasidomėta: gal apsišlapinti minėtam mažamečiui yra būdinga, gal jo identiškumo elementas?).

Tik vienas mažametis pilietis bandė bėgti paskui motinos vedamą apsišlapinusį bendražygį, tačiau turbūt tik dėl patyčių – vis bandė juokdamasis jam blokuoti kelią. Myžniaus motina (galimai, galimai) trukdantį vaiką piktokai nusistūmė (taip galimai sukeldama jam fizinį skausmą ir užsitraukdama sau baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 140 str. 3 d.) ir pradingo vieno sovietinių daugiabučių laiptinėje.

Neilgai trukus kiti mažamečiai asmenys, lydimi nemažamečių asmenų, kurie galimai su jais susiję tėvystės ryšiais, taip pat pasišalino iš žaidimų aikštelės – tikėtina, į namus, žiūrėti jiems nepritaikytų skaitmeninio turinio įrašų ir žaisti jiems nepritaikytų vaizdo žaidimų. Netoliese viską stebinčio ir oru (negrynu) kvėpuojančio mūsų istorijos herojaus apsireiškė dvi akivaizdžiai nepilnametės merginos (galima daryti tokią atsargią prielaidą). Jos skendėjo savo išmaniuosiuose įrenginiuose ir, sprendžiant iš bendravimo turinio, atliko tiesioginę vaizdo transliaciją, skirtą kažkokiems kitiems asmenims (tikėtina, vyriškos lyties). Kadangi šio proceso metu išmaniuosiuose įrenginiuose įmontuotų fotoobjektyvų vaizdo aprėptis galimai apėmė ir mūsų istorijos herojų, o šis nenorėjo tapti nežinomais tikslais daromo vaizdo įrašo turiniu, taigi nusprendė pasišalinti į netoliese esantį parkelį.

Minėtoje teritorijoje (apsodintoje visokiais medžiais ir krūmais) jis išvydo iš matymo pažįstamą merginą, kuri vedžiojo keturkojį augintinį (galimai šunį). Šią merginą mūsų istorijos herojus jau buvo kelissyk matęs anksčiau: vaikščiodamas su jo bendradarbiu (darbovietės duomenys, kaip suprantate, negali būti minimi). „Čia turbūt Andriuko mergina“, – susimąstė jis. Išsyk kilo mintis: gal užkalbinti? Kaip ir gero bičiulio, kolegos antroji pusė, ne kartą su juo matyta tiek realybėje (o kas yra realybė?), tiek socialiniuose tinkluose. Mergina buvo simpatiška, jie pavasario saulės nušviestame jaukiame parkelyje buvo tik trise – jis, ji ir galimai jos keturkojis augintinis (galimai šuo). Susidūrė akimis. Buvo kažkaip nepatogu neužkalbinti.

Mūsų istorijos herojus jau žiojosi sakyti kažką a la „Labas, ar tu kartais ne Andriaus draugė, esu jus matęs kelis kartus“, tačiau laiku sustojo. Ogi iš tikrųjų – kokiu pagrindu? Kokiu pagrindu jis kreipsis į ją? Kokiu pagrindu reikalaus atsakymo į keistus ir neapibrėžtus klausimus (o kas yra draugė? O kas yra Andrius?), kokiu pagrindu jis – viską stebintis mūsų keistos istorijos herojus – rinko asmeninę informaciją apie ją – jam visai nepažįstamą merginą – su kuo ir kada, ir kokiais tikslais ji buvo? Ir kokiu teisiniu pagrindu čia galėtų būti minimas trečiasis asmuo – Andrius – o taipgi tolesnio pokalbio eigoje atskleistini kiti jo asmens duomenys (pavardė, pravardė, darbovietė, gyvenamoji vieta ir pan.)?

Viską stebintis mūsų herojus sustingo šioje teisės aktų bedugnėje, užsičiaupė, nustojo kvėpuoti, apsisuko ant kulno ir nuėjo namo gerti porterio bei rašyti disertacijos. Galimai Andriaus galima draugė tuo metu susirinko keturkojo augintinio (galimai…) paliekas ir pasišalino galimai namo. Tiek.

Skaitytojai, iškentėję iki šios teksto vietos, ko gero, jau puikiai supranta, apie ką jis – tuntus mūsų šiandienį gyvenimą lydinčių burtažodžių, įkūnytų įvairiausiuose teisės aktuose ir nuosekliai saugomų daugelio visokiausių institucijų. Patyčios, mobingas, atšaukimo kultūra, diskriminavimas, priekabiavimas, metoo, smurtas artimoje aplinkoje, privatus asmens gyvenimas, asmens duomenys, teisės lygios, vaikų, nepilnamečių, girtuoklių, nusikaltėlių, šunų, medžių ir visokios kitokios (sąrašą galima tęsti). Jei norėčiau būti labai populiarus, tai užduočiau retorinį klausimą – o kur pareigos? – bet neužduosiu, tegul tai būna tema kitam tekstui.

Taigi burtažodžiai. Didelė dalis jų išties turi realų pagrindą – sunkoka būtų paneigti tai, kad emocinė aplinka kai kuriose mokymo įstaigose ar netgi darbovietėse (ar bet kur kitur) yra traumuojanti ir tai tikrai galima įvardinti patyčiomis ar mobingu. Lygiai taip pat, deja, egzistuoja kita problema, apie kurią kol kas mažai kalbama, piktnaudžiavimas šiais burtažodžiais.

Mes pamažėle pradedame gyventi juodosios magijos pasaulyje – ten, kur prastas kolega gali gintis burtažodžiu „patyčios“; ten, kur neatsakingas darbuotojas modamas burtų lazdele šaukia – „mobingas!“; ten, kur savo atžalų negebantys auklėti tėvai ginasi „vaikų teisėmis“, o jas auklėti ėmę pašaliniai žmonės tas „vaikų teises“ pažeidžia.

Pavyzdys. Darbovietė, kurios funkcijoms sklandžiai atlikti būtinas darbuotojų punktualumas – kad nevėluotų į darbą, nes tada didesnis darbo krūvis teks likusiam kolektyvui. Dar svarbus ir mandagus bendravimas su klientūra – kad likusiam kolektyvui netektų gaišti laiko aiškinantis pretenzijas. Tadadadam – tokioje įstaigoje pradeda dirbti asmuo, kuris nuolat vėluoja ir nemandagiai kalba su interesantais. Kolegos iš pradžių bando gražiuoju – bet neveikia. Tada imasi neformalaus boikoto – vengia bendrauti su minėtu darbuotoju, dėl vėlavimo palieka jam ne tokias patogias darbo vietas ir užduotis. Ar tai patyčios? O kai apie nuolatinį vėlavimą ir nemandagumą sužino įstaigos (įmonės) administracija ir, pavyzdžiui, neskiria problemas kuriančiam pavaldiniui premijos ar nekelia koeficiento – ar tai mobingas? Manau, kad į abu klausimus – ne. Žinoma, minėtas darbuotojas taip nemano ir anksčiau ar vėliau kreipiasi į kokią nors darbo ginčų komisiją, darbo inspekciją, įvairius kontrolierius – prasideda svaidymasis burtažodžiais.

Suprantama, kad kiekviena situacija yra individuali ir neretu atveju įvairios asmens teisės išties yra vienaip ar kitaip pažeidžiamos. Deja, manyčiau, kad mūsų dainų ir artojų tėvynėje yra susiklosčiusi paradoksali padėtis, kai dalis teisės aktų yra plačiai interpretuotini, o juos įgyvendinančios institucijos į daug ką žiūri formaliai – tik pagal įstatymo raidę, nebematydamos (nenorinčios matyti) esmės. Kas iš to išeina? Bandymas sugroti džiazą, beldžiant šaukštu per radiatorių.

Trumpa istorija, kurios stebėtoju (dalyviu?) buvau prieš keletą metų. Vilnius, viešasis transportas. Šeimynėlė – motina ir du įvairialyčiai mažamečiai vaikai. Sprendžiant iš visų jų išvaizdos ir aprangos – galimai atvykėliai iš Artimųjų Rytų, tikėtina, išpažįstantys islamą. Vaikai – sakyčiau, ikimokyklinio amžiaus – stumdosi tarpusavyje. Kol kas viskas gerai, viskas normalu. Ir tada – opa – berniukas kažkokiu šalikėliu (ar kitu medžiagos gabalu) ima tiesiog smaugti mergaitę. Žaidimas? Bet lyg ne – smaugimas trunka jau kelias, o po to ir keliolika sekundžių – mergaitė žiopčioja kaip krante turistaujantis karpis, aplinkiniai keleiviai nejaukiai žvalgosi tarpusavyje, o jaunasis smaugėjas lyg niekur nieko toliau veržia šaliką seseriai (tikriausiai) aplink kaklą. Ką daro mažųjų išdykėlių mamytė? Smalsiai žvelgia į betonu gausiai dekoruotą Vilniaus miegamųjų rajonų peizažą.

Nežinia, kiek būtų trukusios ir kuo pasibaigusios tokios linksmybės, jei ne viena vyresnio amžiaus keleivė, rusiškai ėmusi rėkti ant kilpas propaguojančio jaunuolio beigi abejingumą besirenkančios jo motinos. Smaugynės pasibaigė, kitoje stotelėje linksmoji šeimynėlė išlipo, portalai apie Vilniuje pasmaugtą sirę mergaitę nerašė.

Laikui bėgant, mintyse vis prasukdavau šią situaciją. O jeigu pakeleivės riksmo įsisiautusiam jaunuoliui (kokių 8 metų amžiaus) nebūtų pakakę? Jeigu tai pačiai pakeleivei – arba kitiems pakeleiviams – tektų jį jėga atitraukti, gal net šiurkštokai nustumti nuo sesutės? Kaip visa tai traktuotų formalumą mylinčios Lietuvos institucijos? Ar netektų po to aiškintis vaikų teisėms, policijai, prokuratūrai, teismams ir begalei kitų institucijų apie tai, kaip gynei vargšę jaunąją viešnią iš Artimųjų Rytų, kad jos nepasmaugtų įdūkęs mažametis brolis? Ir ar netektų po to likti kaltam – kaip pažeidus neliečiamumą asmens, o dargi mažamečio, o dargi karo pabėgėlio, o taipgi sukėlus jam fizinį skausmą? Juokas juokais, o visa ši aprašyta situacija kokiam nors doram, pilietiškam ir neabejingam žmogui gali kainuoti teistumą.

Sukdamas teksto pabaigos link, drįsčiau teigti, kad Lietuvoje mėgstami kraštutinumai. Jie reiškiasi įvairiausiais būdais. Šalyje, kur prieš pusšimtį metų buvo praktikuojama tikra atšaukimo kultūra – kai režimui neįtikęs asmuo negalėjo gauti jo gebėjimus atitinkančio darbo, o kartais net prisiregistruoti dideliame mieste – dabar atšaukimo kultūra įvardijamas laisvų žmonių, dažnai niekuo individui neįsipareigojusių ir neturinčių įsipareigoti, pasirinkimas nedraugauti, nebendrauti, nebendradarbiauti. Šalyje, kur prieš pusšimtį metų daug kur – ypač ten, kur mėgstami taurūs gėrimai – vaikų auklėjimo pagrindiniu himarsu buvo diržas, dabar galima tapti pripažintu vaikų teisių pažeidėju už griežčiau ištartą žodį. Galiausiai – šalyje, kur prieš porą dešimčių metų (dar pats puikiai atsimenu!) būdavo leidžiamos ir platinamos telefonų knygos – su gyventojų pavardėmis, adresais ir fiksuoto telefono numeriais. O dabar asmens duomenų pažeidimu laikytinas netgi visiškai nereikšmingos informacijos apie kitą žmogų atskleidimas – pavyzdžių gausu.

Niekas nesiginčija, kad iš tikrųjų egzistuoja šiame tekste minimos problemos. Daugybė įvairių socialinių problemų. Bėda ta, kad šių problemų sprendimą teisiškai reguliuoti turintys aktai dažnu atveju yra gan abstraktūs – paliekantys daug vietos improvizacijai. Bėda nr. 2 yra tai, kad šių teisės aktų veikimą turi prižiūrėti institucijos, kurios tegali sprendimus priimti formaliai – sausai pagal įstatymo raidę, neatsižvelgiant į bendresnį kontekstą. Ar blogos institucijos, nedori valdininkai? Nemanau. Bėdos tos pačios kaip visur viešajame sektoriuje – maži atlyginimai, dėl to – darbuotojų atrankos problemos, dėl to – didelis darbo krūvis. Visos šios grandinės rezultatas – formalūs, neadekvatūs ir nežmogiški sprendimai.

Tokioje situacijoje mes pamažėle pradedame gyventi juodosios magijos pasaulyje – ten, kur prastas kolega gali gintis burtažodžiu patyčios; ten, kur neatsakingas darbuotojas modamas burtų lazdele šaukia – mobingas!; ten, kur savo atžalų negebantys auklėti tėvai ginasi vaikų teisėmis, o jas auklėti ėmę pašaliniai žmonės tas vaikų teises pažeidžia; ten, kur elementari nekompetencija ir nenoras dirbti (o juolab kažkam padėti) virsta burtažodžiais apie privatų asmens gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą. Sąrašą galima tęsti – absurdiško Lietuvoje veikiančių teisės aktų taikymo pavyzdžių yra gausu – jie dažnai aprašomi įvairioje žiniasklaidoje bei tinkluose.

Reikia ką nors daryti. Iš pradžių – bent atvirai kalbėti apie tai. Kad situacija yra ir – nieko nekeičiant – toliau vis labiau bus nepakenčiama. Kad tuoj gyvensime britų rašytojos J. K. Rowling aprašytame magijos ir burtažodžių pasaulyje – tik tokiame ironiškai juokingame: kur nepažeidžiant asmens duomenų ir vaikų teisių reikės pasakyti, kad nepilnamečiai H. P., R. V. ir H. Į. (lietuviškoje vertimo tradicijoje) kasmet keliauja į mokymo įstaigą H. O mes, kaip byloja teksto pavadinimas, ten jau esame.

Ir tai labai liūdna.

Susiję:

Darius Indrišionis

4 min

Tortasvydžio diena

Darius Indrišionis

4 min

Rusija ar rusija

Darius Indrišionis

15 min

Iš kur ta meilė ugniagesiams? Pradiniai samprotavimai

Darius Indrišionis

6 min

Keli kritikos žodžiai „Poetui“