Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mes, tylioji karta

Berlyno siena, 1989 m. Wikipedia.org nuotrauka

Prieš 60 metų, 1961 m. rugpjūčio 13-ąją, pradėta statyti Berlyno siena. Potsdamo pažangių tvarumo studijų instituto mokslininkas dr. Johanessas Staemmleris rašo apie tai, kad Rytų Vokietijoje ši siena savo „įspaudą“ palikusi iki šių dienų. Tekstas pirmąkart publikuotas 2014 m. balandžio 22 d.

Įprasta prisiminti Berlyno sienos pastatymą ir griūtį. Atsirado diskursas, nušviečiantis neteisingą VDR santvarką, neįtikėtiną, taikią revoliuciją ir vienybę. Vis dėlto ši kolektyvinė atmintis pamiršta kai ką esminio – paskutiniąją, trečiąją, Rytų Vokietijos kartą. VDR negyvuoja vien mūsų tėvų prisiminimuose – ji iki šiol ženklina ir mus.

Trumpas sienos egzistavimas pasaulio istorijoje baigėsi, ir, regis, nebevaidina jokio vaidmens jauniems žmonėms. Kai griuvo siena, mums, paskutiniesiems Rytų vokiečiams, tebuvo aštuoneri, galbūt dešimt metų. Didžiąją dalį gyvenimo praleidome vėl susivienijusioje Vokietijoje su visomis jos laisvėmis. Atvykome, užnugaryje palikdami senas Rytų ir Vakarų tranšėjas. Bent jau taip manėme patys.

Tėvų karta ir šabloniški prisiminimai

Nepaisant visko, siena yra mūsų dalis. Turime išsaugoję porą blyškių prisiminimų iš pirmųjų pionieriškų popiečių. Kai kurie iš mūsų, aklai pasikliaudami tėvais ir mokytojais, nešė minėjimams skirtus gvazdikus. Kitus sukaustė paralyžius, kai buvo atmestas tėvų prašymas išvykti. Gėda ir išdidumas prieš tai ir po to esti arti vienas kito. Tačiau tai ne viskas. Sienos nebėra jau gerus dvidešimt metų, tačiau mes juntame ją savo šeimose. Ji skiria vaikus ir tėvus, žymi, kaip ir ką mes prisimename. Šiandien ji juosia dvasines slėptuves.

Moteris prie Berlyno sienos. Wikipedia.org nuotrauka

Kartu su VDR subyrėjo ir visi ligtoliniai orientyrai. Dingo siena, kuri ne tik ribojo, bet ir saugojo. Kartu su ja – ir valstybė, kurią nedaug kas mylėjo, bet kurioje beveik visi jautėsi užtikrinti. Nesvarbu kaip vertino šią sistemą, staiga kiekvienas tapo atsakingas už savo likimą. Mūsų tėvai per vieną naktį buvo priversti spręsti problemas, kurių nepažinojo. Jie privalėjo pasivyti Vakarų vokiečius ir susivokti sistemoje, kuri buvo visiškai kitokia, nei jie įsivaizdavo. Trumpas laiškas iš advokatų kontoros arba draudimo bendrovės galėjo sukelti egzistencinių baimių, kadangi niekas nežinojo, ką jis iš tikrųjų reiškia.

Tačiau ką tai turi bendro su mumis, jaunais Rytų vokiečiais?

Staiga gyvenimas, kurį gyveno mūsų tėvai, pasirodė esąs neteisingas. Staiga jie tapo silpni. Mes drauge su jais išgyvenome visų tiesų žlugimą. Sulaukę septynerių ar dešimties, buvome tokie pat nepatyrę kaip jie, turėję auginti mus. Pirmiausia mūsų tėvai privalėjo suvokti, kad CDU nesilaiko savo pažadų. Nebuvo svarbu, kieno vaikas esi – darbininko, pastoriaus ar funkcionieriaus. Visi nesuvokė, kas vyksta, visi jautėsi sugniuždyti.

Ši netikrumo patirtis, persmelkusi šeimas ir visuomenę, suvienijo mus, trečiąją Rytų Vokietijos kartą. Pirmoji karta, mūsų seneliai, išgyveno dar ir karą. Jie kūrė VDR, kurioje galėtų pradėti naują gyvenimą. 6–7-ajame dešimtmetyje gimę mūsų tėvai nežinojo, kad gali egzistuoti šalis, kurioje vyrautų kitokia santvarka.

1975–1985 m. VDR gimė maždaug 2,4 milijonai žmonių. Jie ir yra trečioji karta šalies, kurios seniai nebėra. Nors mes neišvykome svetur kaip imigrantai, nauja šalis atvyko pas mus. Mūsų šaknys glūdi abiejose Vokietijos dalyse – VDR ir VFR. Labiausiai mus sieja nežinojimas, ką bendro su mumis turi VDR’iškoji kilmė.

Per pastaruosius dvidešimt metų mes, trečioji karta, labiau nei kiti privalėjome pasirūpinti savo tėvais. Mes taip pat nežinojome, kaip gyventi naujoje sistemoje, tačiau būdami jauni neturėjome ką prarasti. Kadangi vaikams iš pradžių šiaip ar taip tenka visko mokytis, galėjome greičiau susiorientuoti naujoje šalyje nei mūsų augintojai. Matėme daugiau galimybių nei pavojų. Ir šiek tiek padėjome savo tėvams suvokti pasaulį.

Neigiama gilaus netikrumo ypatybė yra selektyvi atmintis VDR atžvilgiu. Mūsų tėvai apsiriboja šabloniškais prisiminimais. Jie mažai pasakoja ir dažniausiai tik tai, kas šiandien nebekelia įtampos. Jie nenori kelti grėsmės naujajai, taip sunkiai susikurtajai tapatybei. Todėl kalbėdami apie savo gyvenimą nemažai nutyli ir priderina šiuos pasakojimus prie reikiamų aplinkybių.

Jie kalba apie kolektyvą, kuriame visi dirbo. Arba apie pirmadienines demonstracijas ir suorganizuotas atostogų keliones. Telikę prisiminimų skiautės – praeitis nustumta į šalį, galbūt netgi pamiršta. Pasigendame, kad jie drauge su mumis įvairiapusiškiau peržvelgtų praėjusį laiką – šis žvilgsnis ir šiandien, ir tuomet buvo pilnas prieštaravimų.

Tačiau mes, jaunoji karta, leidžiame savo tėvams pabėgti. Iki šiol nieko jų neklausinėjome. Buvome nebylūs.

Nebylūs, nes didžiąją dalį laiko kaip galėdami stengėmės juos paremti. Nenorėjome dar labiau apsunkinti jiems gyvenimo. Padėjome jiems susivokti. Buvome šalia, kai jie pirko naują automobilį, pirmą kartą keliavo į Vakarus, prarado darbą, pasišalino į savo nedidelius sodelius.

Berlyno siena, 1975 m. Edward Valachovic / Wikipedia.org nuotrauka

Nebylūs buvome ir tada, kai prasidėjo viešos diskusijos apie VDR ir laikmetį po revoliucijos. Tuomet buvome labai jauni ir negalėjome įsilieti į diskursą, perteikiantį vienašališkas istorijos interpretacijas. Be to – kas gi norėjo likti Rytų vokiečiu? Mes integravomės, esame ambicingi ir dažnai kur kas didesni kapitalistai nei kai kurie „vakariečiai“. Labiau norėjome prarasti savo šaknis nei paversti jas debatų objektu. Šis fenomenas matomas ir stebint vyresniosios kartos atstovus, užimančius svarbius politinius ir visuomeninius postus.

Kur galiu perskaityti tavo „Stasi“ aktus?

Kaina, kurią mokame už nebylią taiką, yra ta, kad pamiršome klausti: Kaipgi iš tiesų atrodė totalitarinė valstybė? Kodėl ji taip ilgai gyvavo? Kaip turėjo jaustis žmogus, žinodamas, kad atsisakęs tarnauti armijoje negalės studijuoti? Kur galiu perskaityti tavo „Stasi“ aktus? Šie klausimai negailestingi, į juos sunku atsakyti. Tačiau jie privalo būti užduoti, kad galėtume plėtoti naują diskursą – įvairiapusiškesnį ir prieštaringesnį nei senasis. Daugiau nebenorime rinktis tik tarp VDR kaip neteisybe grįstos valstybės ir išsikvėpusios nostalgijos. Būtent mes, trečioji Rytų Vokietijos karta, turime prisiimti atsakomybę ir susikurti savo praeities vaizdinį. Tam mums reikia savo tėvų patirčių. Norime žinoti, kaip VDR ir siena paveikė mūsų šeimas. Nenorime skųstis – tik rasti savo tikrąją praeitį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po vieną ir visi kartu turime pasiteirauti tėvų, mokytojų ir politikų, kaip viskas buvo. Paklausti „Stasi“ aktų tarnybos, kas užfiksuota jų saugomuose dokumentuose. Norime patys juos perskaityti. Tik tada galiausiai suvoksime, kokia iš tiesų buvo gyvenimo nelaisvėje kaina. Tai mūsų galimybė pasakyti tai, kas nebuvo pasakyta, ir galutinai sugriauti sienas savo šeimose.

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė