Mes visi mirsim, taip mums ir reikia. Satyra apie pasaulio pabaigą „Nežiūrėkite aukštyn“

Apžvalgoje atskleidžiamos kai kurios filmo siužeto detalės.

Socialiniuose tinkluose tarp mokslininkų ir rašančiųjų, kalbančiųjų apie mokslą bendrų draugų pradėjo daugintis virusas: klausimai „Ar jau matei?“ ir atsakymai „Aš jau pažiūrėjau“. Daugelis tuojau pat pasidavė amerikiečių režisieriaus, scenarijų autoriaus ir komiko Adamo McKay’ėjaus – garsiausio pastarojo dešimtmečio satyriko amerikietiškame kine – sarkastiškos komedijos „Nežiūrėkite aukštyn“ žavesiui. Kandžiai ir šmaikščiai satyrai, gimusiai pagal jo paties scenarijų, „paremtą realiai galimais įvykiais“.

Tikrai pagalvosite, kad tai kažkas tarp Larso von Triero „Melancholijos“ su jos beviltiškos mirties poezija, Michaelo Bay’ėjaus „Armagedono“ su jo perdėtu patosu ir Timo Burtono „Marsas atakuoja!“ su jo absurdišku nihilizmu. Ir dar pažiūrėję šį filmą tikrai sau pakuždėsite, kad jeigu toks scenarijus iš tiesų pasikartotų realybėje, visai tikėtina, kad įvykiai būtent taip ir klostytųsi.

Kritikai apie filmą „Nežiūrėkite aukštyn“ atsiliepia nevienareikšmiškai. Daugelis giria už puikių aktorių puikią vaidybą, tačiau pats filmas jiems labiau nepatinka negu patinka. Ir paradoksas: JAV nacionalinės kino kritikų tarybos ir Amerikos kino instituto duomenimis, „Nežiūrėkite aukštyn“ įtrauktas į 2021 m. geriausių filmų sąrašą, jis atsidūrė keturiose „Auksinio gaublio“, šešiose JAV kino premijos „Kritikų pasirinkimas“, keturiose Detroito kino kritikų bendruomenės (pergalė geriausio originalaus scenarijaus kategorijoje) nominacijose ir neabejotinai atsidurs „Oskarų“ nominacijose. Ir nors recenzijose šis filmas kritikuojamas už padrikumą, sunkiasvoriškumą, tiesmukumą, nemeniškumą, balanso tarp katastrofos ir satyrinės komedijos nebuvimą, nors vadinamas pernelyg groteskišku, pernelyg utriruotu ir pan., plačioji auditorija jį pamilo iškart – ir už puikius aktorius, ir už tai, kad vaizdai ekrane tokie iki gyvo kaulo atpažįstami ir geliantys.

Dvi valandas trunkančiame savo filme A. McKay’ėjus šaržuoja pokovidinės visuomenės portretą, visus atpažįstamus bruožus hiperbolizuodamas ir užaštrindamas maksimaliai. Vietomis būna isteriškai juokinga, ištisai žiauriai absurdiška, pabaigoje melancholiškai liūdna, po titrų vėl juokinga. Be skrupulų traukiami per dantį visi: amerikiečių visuomenė, politikai, verslininkai, Holivudas, viešieji ryšiai, žiniasklaida. Aišku, A. McKay’ėjus juokiasi ir pats iš savęs. Ir iš savo filmo irgi. Nelieka nepaliesta jokia sfera ir neužkabinta jokia galinti daugumai žmonių rūpėti tema.

Skaitmeninių technologijų pasaulyje niekas nieko nebegirdi, nebejaučia, nebeįsigilina, robotiškai grimzdamas į nepramušamą savo socialinių tinklų sienų dugną. Būtent apie šiuolaikinės sąmonės kvailybę, kurtybę, aklumą, apie nepramušamas jų duris, užblokuotas žiniasklaidos zombinimo, „klikbaitų“, reitingų, popdivų gyvenimo skandalų, visokiausio šlamšto, klastočių ir melų, filme mums visiems šaukia Leonardo DiCaprio savo herojaus – astronomijos profesoriaus – lūpomis. Paskelbdamas gailestingą žinią apie pasaulio pabaigą.

Gailestingą, nes politikai pasiruošę bet ką, netgi artėjančią planetos katastrofą, išnaudoti savo reitingams pakelti. Gailestingą, nes ovaliuosiuose kabinetuose sėdi toli gražu ne vien auksiniai protai iš akademinių sluoksnių, bet ir mamyčių bei tėtukų įsprausti sūneliai, apsišaukėliai, menkystos ir idiotai. Gailestingą, nes koks gi didelis yra egoisto džiaugsmas. Apsidžiaugs ar nuliūs oligarchas išgirdęs žinią, kad viso kas gyva Žemėje gali nebelikti, tačiau jis turi šansą iš to pasipelnyti? Gailestinga, nes „meinstryminė“ medija stengiasi bet kokią naujieną paversti „patogia“ ir nenori gąsdinti žmonių netgi tada, kai tai būtina. Gailestingą, nes pasaulio gelbėtojais save vadinantys multimilijardieriai iš tiesų yra sociopatai, apsėsti didybės manijos. Gailestingą, nes kai tokia visuomenė, tai kaip gali nesirgti už kometą?

Optimistai šiuo filmu džiaugsis ir kvatosis, pesimistai liūdės. Išties tai labai nepatogus kinas – ir, aišku, su labai geru humoru – apie įvairiausias eskapizmo formas ir kvailybę, kuriai nėra galo. Apie žmonijos – ne tik politikų, verslininkų, šou arenos žvaigždžių, bet ir mūsų visų polinkį slėptis nuo realybės. Ne žiūrėti į viršų, sąžiningai, drąsiai, nes ką gali žinoti, kokios plytos iš dangaus gali pradėti kristi, bet dažniau delbti akis žemyn. Ir nesvarbu, kokia čia metafora peršasi labiau – ar popandeminės visuomenės portretas, ar klimato kaitos, ar apokaliptinių ateities scenarijų. Režisieriui pavyko sukurti stiprų darbą apie tai, kokioje absurdiškoje realybėje gyvename.

Apie siužetą ir aktorius

Du astronomijos mokslininkai, keistuolis profesorius Randallas Mindy (akt. Leonardo DiCaprio) ir jo studentė, doktorantė Kate Dibiasky (akt. Jennifer Lawrence) patiria emocijų nuo džiaugsmo iki siaubo amplitudę padarę atradimą – į Žemę skrieja kometa. Jeigu nebus imtasi veiksmų, po pusės metų 99,7 procento tikėtina, kad ji rėšis į Žemę ir visos gyvybės formos joje išnyks.

Ponas Mindy ir panelė Dibiasky pasiryžę minti visus slenksčius, kad tik katastrofą sustabdytų. Nuo tiesioginio eterio populiariajame pokalbių šou, kurio vedėją su veidu iš glamūrinių žurnalų viršelių vaidina Cate Blanchett, iki vizito Baltuosiuose rūmuose pas prezidentę, Donaldo Trumpo kvailybės įsikūnijimą (bravo Meryl Streep!), ir jos chamą sūnelį, prezidento administracijos vadovą (akt. Jonah Hillas). Ir dar pakeliui pasitaiko sociopatiškas naujųjų amžių pranašas, Steve’as Jobsas ir Elonas Muskas viename asmenyje, kurį įtaigiai suvaidino aktorius Markas Rylance’as su visa savo švelnumo charizma.

Kad ir kaip karštai astronomai įrodinėtų katastrofos neišvengiamumą, viskas veltui. Kokia dar katastrofa kažkada ateity, kai vyksta kur kas įdomesnių ir svarbesnių dalykų: priešrinkiminės kovos, sekso skandalai, popdievaitės (vaidina Ariana Grande) skyrybos su jos bičiuliu reperiu (Kid Cudi). Ir kas tada belieka? Suglausti galvas ir tikėtis stebuklo. Į šį susipratusiųjų chorelį įsilieja dar vienas labai mielas personažas – religingas jaunuolis riedlentininkas (akt. Timothée Chalamet). Ir sulig jo pasirodymu ir religinės temos įsipynimu pasikeičia filmo nuotaikos trajektorija.

Kai filme liaujamasi iš visų tyčiotis, staiga jis atsiveria iš visai kitos pusės – kaip jautri melodrama apie žmones, kurie beprotiškame, žiauriame pasaulyje stengiasi išsaugoti savo paskutines žmogiškumo sankaupas. Pabaigos scenose tulžingoji ironija pasitraukia į antrą planą, iškeldama į priekį menkų, pasmerktų žmonių istorijas. Sėdėdami prie šeimyninio stalo susikibę rankomis paskutinėmis gyvenimo akimirkomis jie pagaliau supranta, kam apskritai gyveno.

Apie režisierių

Režisierius Adamas McKay’ėjus į kino pasaulį įžengė, galima sakyti, tiesiai iš televizijos laidos „Saturday Night Live“, todėl turi puikų išmanymą, kaip veikia televizija ir medijos apskritai. Be to, yra pelnęs „Oskarą“ už filmą „Didžioji skola“ (The Big Short, 2015 m.) apie 2008-ųjų ekonominę krizę, kuriame jis ne tik režisierius, bet ir vienas iš scenarijaus autorių. Žiūrovams A. McKay’ėjus taip pat pažįstamas iš satyrinio filmo „Valdžia“ (Vice, 2018 m.), irgi nominuoto „Oskarams“, ir kaip vienas iš serialo „Paveldėtojai“ (Succession, 2018 m.) autorių.

Pastaraisiais metais A. McKay’ėjus kiną kūrė labai konkrečiu metodu: imdavosi svarbios, tačiau eiliniam žiūrovui sudėtingos temos, pavyzdžiui, finansinės krizės („Didžioji skola“) ar Baltųjų rūmų veikimo mechanizmo („Valdžia“), ir aiškindavo ją paprastais žodžiais, pasitelkdamas humoristinius infografikus ir kitas panašias šiuolaikines priemones. Filme „Nežiūrėkite aukštyn“ išoriškai jis laikosi to paties: vietomis vaizdai tarsi nufilmuoti judančia dokumentininko kamera, aštrūs dialogai, netikėti „stokiniai“ kadrai, užrašai, tarsi ardantys filmo audinį ir tampantys nuoroda į realybę. 

Įdomu, kad A. McKay’ėjus scenarijų filmui „Nežiūrėkite aukštyn“ sumanė likus keletui metų iki koronaviruso pandemijos pradžios. Kometa ir dėl jos artėjanti katastrofa iš pradžių turėjo būti vien klimato kaitos alegorija, alegorija temos, kai kalbama apie kažką, ką visi gerai žino, bet nerimtai priima. Kai režisierius subūrė kūrybinę komandą ir ėmėsi darbo, staiga užklupo pandemija. Vėl grįžus į filmavimo aikštelę tęsti darbų, A. McKay’ėjus atkreipė dėmesį, kad jo scenarijus jau atspindi naujas gyvenimo su koronavirusu realijas.