Metai, atskleidę mūsų trapumą bei naujas galimybes. Pokalbis su arkivyskupu Kęstučiu Kėvalu

Pradėkime nuo ryškiausios aktualijos. Neabejotinai praėję metai buvo išskirtiniai tuo, kad susidūrėme su pandemija. Ar ši patirtis labai pakeitė Jūsų tarnystę? Ar didelę įtaką padarė įsikurti arkivyskupijoje?

Taip, padarė labai stiprią įtaką. Galima sakyti, apvertė aukštyn kojomis visus planus. Pirmiausia daug viso buvo sugalvota Žemaitijoje, praktiškai visiems metams buvo suplanuotos programos, numatytos temos vietos, datos, komandos. Ir tai turėjome labai greitai pakeisti. Žinoma, buvo ir šiek tiek liūdna. 

O pervažiavimas į Kauną buvo labai didelis pokytis. Turėjau ir fiziškai, ir emociškai palikti Žemaitiją. Aš ten tikrai jau buvau paniręs ir į darbus, veiklas, ir į Žemaitijos dvasią. Buvo pora labai nelengvų mėnesių. Ką, Viešpatie, tu sugalvojai? Tu įsijauti, įeini ir staiga – išeik kaip Abraomas į kitą žemę. Pasirodo, išeiti nėra taip lengva. Aišku, man smagu grįžti į Kauną ir vėl pradėti čia veiklą, bet vis tiek tenka tarsi iš naujo susipažinti. Anuomet buvo viskas aišku, dabar vis tiek yra toks jausmas, kad pradedama nuo „balto lapo“. Dar negaliu imtis darbų tuo pačiu greičiu, tokia pat jėga, kokia darbavausi Žemaitijoje. Tad pavasaris buvo nelengvas ne tik dėl pandemijos. Reikėjo skirti laiko emociškai, psichologiškai „persikrauti“. Bet, ačiū Dievui, pažįstama vyskupija, kunigai.

Kaip, Jūsų vertinimu, pandemija ir jau antras karantinas pakeitė Bažnyčią Lietuvoje?

Na, mes supratome, kad vis dėlto esame labai pažeidžiami. Jei žvelgtume į visų metų patirtį, tai reikėtų pripažinti, kad pandemija mus labai sustabdė, visas veiklas teko perorganizuoti. Ypač pavasarį, pavyzdžiui, nebuvo įmanoma tęsti katechezių. Kai kurios parapijos taip ir neprisitaikė, teko daryti pauzę. Nors rudenį buvo lengviau, kai ką jau išmokome, bet kai kur įprastos programos nebuvo atnaujintos.

Kitas dalykas, labai daug žmonių išgąsdino ir jų žymiai mažiau ateidavo į bažnyčias. Net tuomet, kai jau buvo leidžiama ateiti į bažnyčias, tiek žmonių, kiek būdavo, nesugrįžo. Aišku, priežastys yra suprantamos, tačiau pasigirsta nuogąstavimų, kad tai gali būti mūsų nauja tikrovė ir pasibaigus pandemijai. Tarsi niekas nebetrukdė sugrįžti, o vis dėlto situacija pasikeitė. Tikrai išryškėjo mūsų pažeidžiamumas, virusas sudavė didelį smūgį.

Kita vertus, atradome savyje jėgų ir naujų gebėjimų. Pavyzdžiui, padėti žmonėms per „Carito“ iniciatyvas šiomis naujomis, sudėtingomis sąlygomis. Kadangi vyresnieji patarnauti negalėjo dėl saugumo, atėjo jaunų savanorių. Už tą jaunąją kartą tikrai turime dėkoti Dievui.

Turėjome sugalvoti, kaip toliau rengti katechezes, pasiruošimą sakramentams. Ir tie atradimai bei nauji įgūdžiai organizuoti ugdymą nuotoliniu būdu, manau, padės mums ir ateityje. Atradome efektyvesnį posėdžių ir pokalbių būdą, taupantį mūsų laiką. Net vyskupų konferencijos, pavyzdžiui, vyksta nuotoliniu būdu. Tad šie dalykai pravers ir ateityje. 

Pavasarį, kai buvo paskelbtas pirmas karantinas, Bažnyčios Lietuvoje vadovai sulaukė šiokios tokios kritikos, kad per ilgai priimami sprendimai, reaguojant į blogėjančią situaciją. Kodėl buvo delsiama?

Pirmiausia dėl to, kad čia ir yra Eklezija, Bažnyčia, susirinkimas, taip pat ir vyskupų susirinkimas. O tai reiškia, kad šiame susirinkime egzistuoja nuomonių įvairovė, pačioje vyskupų konferencijoje nuomonės gali labai išsiskirti. Pavyzdžiui, vieni gali sakyti, kad turime dažniau aukoti šv. Mišias, kaip buvo daroma Lenkijoje, o kiti – kad turime saugoti gyvybes. Kitais žodžiais tariant, tai, ką išgirstame kaip išvadą, yra bendra nuomonė ir nebūtinai lengvų svarstymų rezultatas, susitarimas. Pavyzdžiui, mūsų paskutinis svarstymas dėl viešų pamaldų sustabdymo per Kalėdas truko 7 valandas. Priimant sprendimus vyksta ilgi pokalbiai, net ginčai. Bažnyčioje, panašiai kaip valstybėje, priimami tie sprendimai, kurie sulaukia daugumos palaikymo. Dėl to užtrunka. Tie, kurie, pavyzdžiui, nesutinka su daugumos sprendimu, galiausiai turi priimti tą nuomonę ir net argumentuotai ginti dėl vienybės ir meilės Bažnyčiai. 

Tai panašu, kad Bažnyčia ne visai pagrįstai kritikuojama už tai, kad joje nėra demokratijos.

Iš tiesų vyskupai yra Aukštaitijos, Žemaitijos, Suvalkijos atstovai, vietinės Bažnyčios balsas. Jie paprastai perduoda kunigų požiūrį, kunigai – žmonių. Panašiai kaip ir parlamente, Vyskupų konferencijoje yra atstovai, perduodantys skirtingų regionų žmonių balsus. 

Pandemijos metu buvo girdima ir apgailestavimų, kad Bažnyčios vadovai tyli, nesiima moralinės, dvasinės lyderystės viešojoje erdvėje. Dažniausiai jus išgirstame, kai pranešama apie, pavyzdžiui, pamaldų tvarkas. Ar to pakanka? O gal tokie priekaištai visai nepagrįsti?

Bažnyčia labai dažnai matoma vien kaip visuomeninė organizacija, tikimasi, kad ji darys socialinį ar net politinį poveikį, darys matomą įtaką visuomenei. Tas lūkestis turbūt yra teisėtas. Bažnyčia turi turėti balsą. Tačiau Bažnyčia turi būti labai atsargi su tuo balsu. Nes žmonės gali imti galvoti, kad Bažnyčia ir yra politika, viešieji ryšiai, organizacija, kuri rūpinasi tik tuo, kaip dominuoti, kaip būti matomiems, kaip padaryti įtaką visuomenėje.

Vis dėlto Bažnyčios pagrindinis darbo laukas yra ta „forum internum“, vidinė, dvasinė žmogaus plotmė. Tai, kas vyksta per pokalbį, išpažintį, įvairiausius susitikimus – tai yra svarbiausia. Bažnyčia nemano, kad ji būtinai turi „įšokti į eterį“, nes jos pašaukimas yra asmeninis žmogaus palydėjimas, vedimas, pagalba. Būtent šiam darbui ji skiria daugiausia jėgų. Vien rūpinimasis viešaisiais ryšiais gali sudaryti įspūdį, kad Bažnyčia naudojasi pandemija ir ta trapia situacija, nori susirinkti sau kreditus. Todėl tokiais atvejais, ypač išbandymų metu, ji yra atsargi. Kartais tyla taip pat yra kalbėjimas, rodymas, kad esamoj situacijoj mes ramiai tvarkomės.

Dar vienas svarbus metų įvykis – rinkimai. Kaip niekad šį kartą labai aktyvūs buvo patys katalikai. Kartais kėlė nerimą susiskaldymas. Kaip vykstant politinėms diskusijoms neprarasti vienybės? 

Sakyčiau, nereikėtų labai išgyventi dėl susiskaldymo. Manau, nuomonių, požiūrių įvairovė yra Bažnyčios stiprybė. Mūsų vienybė turėtų remtis principais. Tačiau ieškant, kokiu būdu tie principai turėtų būti įgyvendinami, gali atsirasti nuomonių įvairovė. Juk Bažnyčioje egzistuoja įvairūs dvasingumai, ritai, įvairios kultūros. Tai reiškia, kad Bažnyčiai įvairovė yra įprastas dalykas, neturime jos bijoti. Iš esmės Bažnyčia ir yra stipri, nes ji sugeba į bendrą šeimą suvienyti įvairius požiūrius. Dar ir dėl to ji vadinasi katalikiška arba visuotine.

Nemažai kilo diskusijų apie kunigų įsitraukimą į politinius procesus. Aptarkime ir šią temą. Čia esama įtampos. Viena vertus, kunigai yra piliečiai, tad turi teisę, kaip ir kiekvienas mūsų, išsakyti savo nuomonę, turėti politines pažiūras. Kita vertus, kunigai atstovauja Bažnyčiai. Tad palaikant vieną ar kitą konkretų politiką rizikuojama ir pačios Bažnyčios autoritetu. Kaip tinkamai kunigams įsitraukti į politinį, pilietinį gyvenimą?

Aišku, jis turėtų labiau pabrėžti principus, kurių laikosi, o ne asmenis, už kuriuos reikėtų balsuoti. Kaip pilietis, jis gali turėti nuomonę taip pat ir apie asmenį. Tačiau kunigas atstovauja ne tik sau, dėl to jis turi būti labai atsargus. Tai gana dviprasmiška situacija. Vieniems truputį geriau sekasi būti atsargiems, kitiems blogiau. Bet tas margumynas, aš sakyčiau, nėra minusas. 

Aišku, jei pradeda naudoti jėgos argumentą, kai imama sakyti, kad tik šitas ar anas gali būti tinkamas politikas, tada ribos peržengiamos. Religijos laisvė skirta ne tik mums, tikintiesiems, bet ir turintiems priešingą nuomonę. Visi turintieji požiūrį praktikuoja religijos laisvę. Net ir ateistas turi tam tikrą požiūrį, remiasi tam tikrais argumentais ir gali tuos argumentus išsakyti, jais vadovautis. Tokiu metu mes laikome egzaminą, kuris vadinasi demokratija. Manyčiau, turėtume vieni kitus tolerantiškiau ir su didesne meile priimti. Ir turime budėti, kad neįsileistume fundamentalizmo, o tai reiškia, kad neleidžiama šalia egzistuoti kitokiai nuomonei, ji pasmerkiama, laikoma neteisėta. 

Neišvengiamai pokalbiai apie politiką tęsiasi ir po rinkimų. Advento pradžioje sulaukėme vyskupų laiško, kuriame nemažai dėmesio buvo skiriama politiniam klausimui – diskusijoms apie šeimą. Galėjo susidaryti įspūdis, kad šiuo laišku bandoma užbėgti įvykiams už akių ir, nujaučiant tam tikras grėsmes, ruošiantis politinėms diskusijoms, deklaruoti politinę poziciją. 

Laiško kontekstas yra pačių tikinčių žmonių klausimai vyskupams apie tai, kaip reikėtų reaguoti, matant tokią situaciją, kokie yra Bažnyčios argumentai. Matome, kad apie šeimos sampratą manoma įvairiai. Tos nuomonės, taip, yra demokratijos ir laisvės pasekmė, kiekvienas turi teisę pasakyti savo argumentą. O progą sudarė dar ir skirtingos popiežiaus pasisakymų apie šeimą interpretacijos. Tuoj ir Seime prasidės diskusijos apie šeimą, partnerystę. Tad tikrai atrodė, kad yra laikas pasisakyti. Diskusijos išsigąsti nereikėtų, bet pasitikrinti savo argumentus verta.

Tik ar tikrai buvo tinkamas laikas kelti klausimus apie kažkada būsiančias diskusijas, kai dabar aktualiausia, artimiausia ir skaudžiausia yra pandemijos problema, tiek valdžios, tiek daugumos visuomeninių organizacijų, tiek visuomenės dėmesys nukreiptas būtent į tai? Ar tai nebuvo pernelyg ankstyvas pareiškimas?

Taip, mes apie tai mąstėme, sprendėme, ar dabar yra laikas apie tai kalbėti. Bet matėme, kad žmonių karštis ir susijaudinimas prilygsta pandemijos karščiui. Žmonės, būdami šios bendruomenės nariai, prašė vyskupų sureaguoti. Ir jie turi teisę iš vyskupų tai išgirsti. Iš kitos pusės, galėtume sakyti, kad apie tai jau viskas yra pasakyta. Bet turime būti visada pasiruošę atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį.

Minėtas laiškas priminė ir dar vieną aptariamą problemą. Girdėjome klausimų, kodėl vyskupai jame nerašė apie šiais metais plačiai nuskambėjusius ir katalikų bendruomenę sukrėtusius teisėsaugos tyrimus kelių kunigų, laikiusių pornografiją, atžvilgiu. Suprantama, ne visi tuos kunigus pažįsta ir daugelis su jais net nesusidūrę. Vis dėlto tokios istorijos sužeidžia visą bendruomenę, tad ir tikimasi ne tik privačių pokalbių, bet ir viešų vyskupų pasisakymų. 

Pirmiausia kol kas tik civilinė valdžia atliko tyrimus ir pareiškė kaltinimus tiems žmonėms. Bažnytinis teismo procesas nėra pabaigtas, kol neįvykusi procedūra, negalima pareikšti kaltinimo, rengti teismo. Bet Bažnytinis teismas vis dar vyksta, jei mes ką nors apie tai pasakysim, kad ir laiške, paskelbiame sprendimą be tinkamo proceso. Mes patys turime savo pačių taisyklių laikytis. Turi būti atliktas tyrimas, nusiųstas į Romą, Roma pasako verdiktą. Bet koks pasisakymas gali padaryti įtaką atliekamam tyrimui ir galutiniam sprendimui. Ir, pavyzdžiui, paminėjimas laiške jau būtų išvada, sprendimas. Juk Lietuva nedidelė, net jei ir nebūtų minimi konkretūs asmenys, būtų aišku, apie ką kalbama.

Tai subtilus dalykas. Jei būtų padarytas sprendimas, tada reikėtų vyskupui viešai pasakyti, kad buvo procesas, priimtas sprendimas, toks žmogus yra nuteistas pagal tokį kanono straipsnį ir t. t. Tada jau galima vertinti.

Sakyčiau, labiausiai trūko vyskupų patvirtinimo, kad į viešumą iškilusios problemos yra matomos ir jos sprendžiamos, nes atrodo, kad vyskupai apie jas žinojo, girdėjo gandus, tačiau nieko nedarė.

Mes Lietuvoje pradedame suvokti visų atsakomybę gydant tas žaizdas. Vyskupas atsiduria labai keistoje situacijoje, kai jis išgirsta gandų. Išgirstame, kad kažkas yra blogai su kažkuriuo kunigu, tad reikia daryti sprendimą. Kokiu pagrindu? Žmonės šneka. Bet kol negalima įrodyti, vyskupas negali padaryti sprendimo. Jeigu žmonės tyli ir nebendradarbiauja, jie suriša vyskupui rankas. Šie įvykiai rodo, kokia svarbi visų narių bendrystė. Mes sakom, kad vyskupas yra atsakingas, bet ne tik vyskupas atsakingas. Visi yra atsakingi, visi, kurie mato ir tyli. Bet mes visi iš šito pasimokėme, manau, būsime atsargesni ir jautresni.

Pradedame naujus metus, kalbame apie planus, metų vizijas. O kokie metai planuojami Bažnyčiai Lietuvoje?  Kur link judėsime, į ką sutelksime dėmesį? 

Mano kaip Kauno ganytojo vizija susideda iš trijų dalių: jaunimas, šeima ir maldos-adoracijos praktikos stiprinimas. Lietuvoje, aišku, švęsime ir visuotinės Bažnyčios metus, kurie paskirti šeimai. Tad šią temą turėtume nagrinėti pastoracijoje. Popiežiaus paraginimas „Amoris Laetitia“ taps pastoracinėmis gairėmis.

Lietuvoje gana sėkmingai vykdomas sužadėtinių rengimas, bet mūsų laukia dar du žingsniai.  Tai šeimų palaikymo programos ir pagalba į krizę patekusioms šeimoms. Tad, jei man reikėtų apibendrinti ir pasakyti, kokie turėtų būti šeimos metai Lietuvoje, tai būtų tie trys dalykai: sužadėtinių rengimas, šeimų palaikymo programos ir pagalbos priemonės į krizę patekusioms šeimoms.

Ir pabaigai šiek tiek apie metų įvykius, susijusius su Jumis. Praėjusių metų pradžioje buvote paskirtas arkivyskupu metropolitu ir teko vėl kraustytis, grįžti į Kauną. Ar per tuos metus, kai buvote Žemaitijoje, labai pasikeitė Kauno arkivyskupija ir ar jau įsitraukėte į naujus darbus?

Nepasakyčiau, kad arkivyskupija labai pasikeitė. Viskas, kas buvo pradėta, įvairūs projektai vyksta ir toliau, nors, aišku, matosi ir pokyčiai. Tai, kas kažkada atrodė utopija, neįmanoma, šiandien beveik niekas tuo nesistebi, atrodo, visada taip ir buvo. Pavyzdžiui, sužadėtinių rengimas. Tai, kaip viskas atrodė 2012-aisiais, pradėjus čia dirbti augziliaru, ir kaip atrodo dabar, rodo didelį postūmį. Ir čia tik vienas iš pavyzdžių. Yra ir kitų, sakykim, užaugusios įvairios „Carito“ iniciatyvos, Jaunimo centro programos, kurios jau tapo įprastos. 

Čia tikrai yra daug institucijų, įstaigų, aišku, parapijų, klebonų, projektų, daug darbų, visokių problemų. Žodžiu, neliūdna. Įsitraukti į darbus nebuvo lengva. Turbūt užtruko beveik metus laiko, kol pavyko tikrai įsitraukti į darbą, ateiti ir dirbti.

Kokias išskirtumėte aktualiausias arkivyskupijos problemas?

Tikriausia pirmoji problema būtų žmonių įsitraukimas į įvairias Bažnyčioje siūlomas programas. Ji kyla dėl labai objektyvių priežasčių. Pavyzdžiui, laiko stoka. Pasiūla įvairių veiklų, galimybių įsitraukti yra labai didelė, tad įsipareigoti kokioje nors savanoriškoje veikloje Bažnyčioje nėra taip lengva, kaip būdavo anksčiau, kai nebūdavo tokios didelės veiklų įvairovės. Rasti kokią landą ir pakviesti į renginį jau yra iššūkis, konkuruojama su būreliais, sporto užsiėmimais, užklasiniais mokyklos renginiais. Kitais žodžiais tariant, laikas labai pabrango. Tad darosi labai svarbūs planavimo įgūdžiai, esame priversti juos ugdyti, nors norėtųsi laisvės, spontaniškumo. Bet spontaniškumas darosi prabanga, o Bažnyčiai tenka mokytis pateikti vis kokybiškesnį pasiūlymą.

Antras iššūkis tikriausiai būtų tai, kad regionuose mažėja žmonių skaičius. Tad tampa sunku išlaikyti bendruomenės branduolį. Daug žmonių, kurie gal ir galėtų aktyviau jungtis į bažnytines veiklas, yra arba vyresnio amžiaus, arba dirbti važiuoja į miestą ir vietinei veiklai laiko lieka labai nedaug. Pastebėjom ir dar vieną fenomeną, regionuose įsikuria žmonės, kurie ten turi sodybas. Tad su ta bendruomene savęs netapatina. Nors apylinkėse sodybos nėra tuščios, bet ten žmonės atvažiuoja tik pailsėti. 

Sakyčiau, miestų didėjimo ir regionų mažėjimo klausimas Bažnyčios pastoracijoje yra dar naujas, iki galo nėra apmąstyta, kaip į jį reikėtų atsakyti. Šuo metu džiaugiamės, kad parapijų veikla nesustoja, šv. Mišios aukojamos, vyksta renginiai. Bet matome nerimą keliančią tendenciją. Teks ieškoti naujų pastoracijos formų. Greičiausiai ateityje turėsime kurti vadinamuosius klasterius. Bus centrinė parapija, kur bus bendruomenės centras, jis aptarnaus arčiausiai esančias aplinkines mažesnes parapijas.

Ar dar lieka laiko muzikuoti? 

Tiesiai šviesiai pasakysiu, šiuo metu ne. Prašau melstis, kad atsirastų, nes užmiršiu, kaip groti. Bet akordeonas laukia savo dienos, tikrai bus grįžta prie jo.

O kaip Jums pavyksta nepaskęsti darbuose, rasti laiko ir poilsiui, laisvalaikiui? 

Aš bandau turėti dienotvarkę. Bandau pastoviu laiku gultis ir pastoviu laiku keltis. Stengiuosi, kad nepabyrėtų diena, nesusimaišytų diena su naktimi. 

Tada bandau pačią dieną padaryti ritmingą: suplanuoju, ką veiksiu ryte, ką veiksiu po pietų. Kitas žingsnis – bandau sudėlioti savaitės dienas. Nes yra tiek daug sričių, kurioms reikia skirti dėmesio. Jei viską darai vienu metu, dažnai keičiasi darbo turinys, tad tai tampa kliūtimi dirbti ir pasiekti gerą rezultatą. Norint susitelkti būtina disciplina, laiko planavimas.

Ir paskutinis mano klausimas, ar turite pasiryžimų, pasižadėjimų sąrašą 2021 metams?

Taip turiu.

Neišduosit nė vienos šio sąrašo detalės?

Gal geriau pakalbėkim apie tai lygiai po metų. Štai turiu Pasaulinės lyderystės konferencijos knygą, kuri nuo sausio pradeda kalbėti apie tikslus, pasiekimus. Aišku, naudosiuosi šia knyga. 

Pavyzdžiui, vienas iš praėjusių metų tikslų buvo perskaityti Šventąjį Raštą nuo viršelio iki viršelio. Ir, ačiū Dievui, vis dėlto pavyko. Vadinasi, įmanoma, skiriant per dieną po 10 min., perskaityti nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo. Tai buvo mano praėjusių metų tikslas ir labai džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti. 

Šių metų tikslų taip pat turiu, bet tebūnie kitam pokalbiui po metų.

Gerai, susitariam, po metų pasikalbėsime.