Metas mesti šukas

Gal labiau stebino tas paslaptingas salelių dygimo procesas, jis vis taikydavosi ką nors nugremžti, ką nors aplink nuėsti (kokį senesnį suoliuką, sūpynes ar pievelę), o tada jau skalda, trinkelės, suoliukai, pavieniai augalai… Ir Robinzono Kruzo laukiantis dulkėtas penktadienio vakaras…

Žinoma, negali sakyti, kad tai kažkas nauja – miesto pertvarka su amžinąja tvarkymo netvarka nuolat. 

Žinoma, tokio tipo archipelagai nėra naujiena, kažkur užsieniuose, užjūriuose jų gal ir dar daugiau, bet kol kas labai sunku patikėti, kad savo noru tose salose ant suoliukų įsaulyje kas nors gyvens ir gyvuos savo noru. Nebent nebebus kur dėtis… Ai, pala, jau nebėra. Štai čia ir yra amžina problema – ar skirta pakankamai laiko ir dėmesio tiems, kurių teritorijose tos salos dygsta? O gal būtų pakakę pataisyti seną suoliuką ir nenukirsti poros medžių, paremti svyrančią šaką už tas pačias archipelagines sąnaudas? Tie klausimai ne vakar atsiradę ir išliks aktualūs dar ilgai, sprendžiant iš miesto vizionierių entuziazmo. 

Štai beveik šiomis dienomis vėl sutrimituota iš miesto bokštų, dabar pats gali viską atnaujinti, viską pasodinti. Tik turėk balkoną, po kuriuo sukiši rankas. Visa valdžia vaikštinėja su kastuvėliais, kibiriukais ir laistytuvais, net blizgančiais nuo naujumo. Šypsenos, šypsenėlės. Ir, žinoma, nuotraukos. Martinaitiškai taip, pagal kukutiškas tradicijas.

Taip pat buvo paskelbta apie visuotinį krūmų sodinimą vietoj geležinių gatvių atitvarų. Nes pasaulio praktika rodo, nes išlaisvinsime miestą, padarysime žalesnį, gyvesnį ir t. t. Neabejoju, kad dar šiemet sulauksime ne mažiau nuostabesnių žinių apie kabančius, svyrančius, šokinėjančius sodus, atsinaujinančius parkus ir dermę kuriančius naujus parkingus.

Tikrai nemanau, kad miesto gyvinimas augalais kažkoks blogas dalykas. Bet pasirinkta forma ir metas kažin ar džiugina. 

Tiesiog bandau dabar suprasti, ar prasminga yra vienu metu sukelti tokią informacinę bangą, kai mieste vykdomos veiklos ir taip primena pagaliu pamaišyto skruzdėlyno judrumą. Ar tikrai padeda tos keliaaukštės gerosios žinios, kai karantino pradžia ir pabaiga susilieja pavasariniame bruzdesy, kai viskas, kas vyksta, verta kokio pripučiamo paminklo, dedikuoto Uroborui, kokiame nors dar vis bevardžiame skvere? Žmogus nėra beribė talpa, o tiek informacijos, kiek jos veržiasi per visus – nuo vakcinacijos iki atlaisvinimų laipsniškumo aprašymų, jau pakanka, kad teliūškuotųsi per kraštus viskas. Geba skirti naudinga ir nenaudinga, tikra ir netikra labai sumažėjusi. Vidiniai pasauliai lyg kokių pjuvenų pritutintų iškamšų, ten nebėra vietos net minimaliai tvarkai… O išoriniame pasaulyje, mūsų stebuklingame mieste, jos tarsi ir turėtų būti, bet…

Kai beveik kas antroje gatvėje išknisama ir paliekama erdvė apmąstymams, čia pradėta, ten nepabaigta, čia žymėta, ten nupjauta… Ir kai laukymėje po tavo langais vaikštinėja keletas vyrukų, įdėmiai apžiūrinėdami, jau nebeaišku, ar čia superekonomiškam ir superekologiškam baugiabučiui ruošiasi dirvą purenti, ar daigins žaliąją stotelę, ar keli neatpažinti balkonų savininkai, su bendruomene susiderinę, ruošiasi ropes sodinti, pasikvietę keletą pavargusių giminaičių… Kam miestelėnams auginti tą budėtojo sindromą, nesuprantu…

Juk tas triukšmas, kai keletas iš pažiūros gerų idėjų kaunasi dėl dėmesio, dėl vietos po pavasarine saule informaciniame lauke, labiau primena kokį hibridinį karą mūsų mieste… Ar ne geriau kažkaip po vieną dalyką aiškiai ištarti, suteikti laiko suvokti? Ne todėl, kad nebūtų galima pasitikėti bendruomenės nuovokumu ar gebėjimais susitarti, bet visuotinai skelbiama „visi gali sodinti viską“ kartu su krūva priemonių miesto atžalyninimo procesui paspartinti gali tapti papildomu įtampos židiniu. Ypač kol veikia tas priešingas, niekur neužrašytas kirvio dėsnis „verslo interesai kerta mieste kur nori ir ką nori“.

Būtent čia veriasi ta nepasitikėjimo dykynė – kol ji nebus kruopščiai, aptarus su miestelėnais, apsodinta, kol nebus pastangų išsaugoti tegu ir senus, bet brangius miestelėnams dar likusius medžius, ir visa tai prižiūrima ne vieną kadenciją, galvojant ne apie artimiausius rinkimus, – kol to nebus, galima skelbti tūkstančius apkrūminimo akcijų, bet jos tik paviršinio trinkelių ir šypsenų blizgesio tevertos. 

Tiesa, jei jau kalbama, kad miestas stebuklingas, tai, be žaliųjų stotelių sužaliavimo, sudžiūvusių sodinukų atgijimo, visų kaimynų visiško susitarimo, kur augint pluoštines kanapes, turbūt galima apeliuoti ir į dar vieną pasakišką visuotinio augalizavimo baigtį.

Yra pasakų, kuriose pagrindiniams personažams tenka bėgti nuo laumės, raganos, trolio ar dar kokio viruso – ir kai jau bėgliai išgirsta dundant užnugaryje, paskui švokščiant ir šnopuojant, tenka gelbėtis metant jiems po kojomis stebuklingą daiktą. Turbūt pamenate, kas ten nutikdavo, sviedus per petį šukas?

Man rodos, ši priemonė, nors ir kraštutinė, bet kiek mažiau drastiška nei ta visuotinė „sodinti, sodinti ir dar kartą kirsti“ informacinė kampanija be pabaigos. 

Taip ir įsivaizduoju, staiga pritemsta kambary, atitraukiu akis nuo apželdinimo iniciatyvų internete, pasižiūriu pro langą – o ten… Ošia, čiulba ir gyvuoja jei ne giria, tai bent šilelis pagal Antaną Baranauską… Nepasiilgote? Aš – labai. Ir nereikėtų visiems visko sodinti. 

O išvis būtų stebuklas – kad bent vieną pasakišką dieną neprasibrautų pro tankumyną į elektroninį paštą jokie naujieji trinkelininkai su savo pranešimais spaudai, dviračių takų tiesėjai irgi šaknų kapotojai, belgiškų liepaičių mėgėjai ir vėjo šlamesio šakose bijotojai… Per tą dieną spėtų atgauti jėgas visi, kuriems jų taip trūksta šioje dykvietėje. 

Gal net žaliosios salelės spėtų suželti. Gal net ir jos gyventų ilgai bei laimingai lig šiolei, jei koks nors valdininkas neprasibrautų su entuziastingai tariamu „sodie!“ anksčiau, nei baigsis ši pasaka.

Bet tiek daug pasakiškos vilties net naiviausieji neturi. Dabar kitokių metas. 

„Girdi, kaip šnopuoja iš paskos? Mesk šukas, kol nevėlu. Mesk…“