Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Meteoritai, inkunabulai, monetos, medaliai: dovanos Vilniaus universitetui ir bibliotekai

Knygos viršelis.
„Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai knygos, 1792–1832“ viršelis. Saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, f. 721, ap. 2, b. 68. VU bibliotekos nuotrauka

450 metų jubiliejų šįmet švenčianti Vilniaus universiteto biblioteka – seniausia Lietuvos akademinė biblioteka – yra daugelio tyrinėjimų ir mokslinių atradimų objektas. Komunikacijos fakulteto profesorius ARVYDAS PACEVIČIUS, tyrinėjantis knygos, bibliotekų ir skaitymo istoriją, knygos kultūrą, baigia spaudai rengti bibliotekos ir universiteto istorijai reikšmingą šaltinį: „Dovanų Vilniaus universitetui knyga, 1820–1832“.

Ši knyga saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve, joje daug vertingos informacijos apie biblioteką papildžiusių knygų, disertacijų, meno kūrinių dovanojimą, apie ryšius su Vakarų Europos mokslo žvaigždėmis.

Tyrimo projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Planuojamą leidinį sudarys studija „Mokslinės informacijos gniaužtuose“ ir šaltinio „Dovanų Vilniaus universitetui knyga, 1820–1832“ publikacija. Studiją ir šaltinį tikimasi publikuoti knygų serijoje „Fontes et studia historiae Universitatis Vilnensis“.

O mes norime pakalbinti autorių apie knygoje surašytas, suregistruotas įdomybes, liudijančias turtingą bibliotekos ir universiteto istoriją.

Dovanų Vilniaus universiteto bibliotekai ir dovanų Vilniaus universitetui knygos. Kuo jos skiriasi? Kodėl abi buvo vedamos bibliotekoje?

Šios dvi dovanų knygos, saugomos Lietuvos valstybės istorijos archyve, skiriasi tiek savo fizine išvaizda, tiek turiniu ir paskirtimi. Pirmoji – tai Garbės, arba Aukso knyga. Joje buvo surašomi geradariai ir jų dovanos nuo 1792 metų, skirtos tiesiai bibliotekai. Dovanotos ne tik moksliniu požiūriu aktualios knygos, bet istoriniu, kultūriniu, bibliofiliniu aspektais vertingi leidiniai, rankraščiai, taip pat muziejiniai objektai.

Šios dovanų knygos įrišimas puošnus, marokeno (ožkos odos) apdarais, o viršelyje matome įrašą aukso raidėmis DOVANŲ KNYGA (KSIĘGA DAROW) (1 pav.). Knyga minima 1814 m. VU bibliotekos nuostatuose: „Aukotojų vardai, kad būtų atsimenami, įrašomi į Aukso knygą, laikomą šiam tikslui bibliotekoje“. O štai „Mokslo draugijų ir asmenų dovanos universitetui jo vadovybės nurodymu atiduotos bibliotekai“, pradėta pildyti 1820 m. sausį, kuklesnė, marmurinio kartono viršeliais. Joje buvo registruojamos dovanos, skirtos universitetui, bet Tarybos sprendimu atiduodamos bibliotekai ar moksliniams kabinetams.

Šioje knygoje vyrauja akademijų, mokslo draugijų, mokslininkų darbai, daug universitetų disertacijų ir proginių leidinių. Apie šias dovanas dar 1806 m. ataskaitoje Rusijos švietimo ministrui Vilniaus universiteto kuratorius Adomas Jurgis Čartoriskis rašė: „Nemažai padaryta gausinant Vilniaus universiteto biblioteką įvairiais veikalais, atsiunčiamais dovanai iš mokslo draugijų ir asmenų.“ Abi knygas pildė, dovanas registravo VU bibliotekos darbuotojai Kazimieras Kontrimas, Aleksandras Bohatkevičius, Adomas Jocheris ir kt. Pirmuoju atveju dovanos pasiekdavo tiesiai biblioteką, ir už jas buvo atsakingas prefektas, o antruoju atveju biblioteka gaudavo tai, ką atiduodavo VU tarybos sekretorius po mokslinių posėdžių, kuriuose profesoriai susipažindavo su dovanotomis „mokslo naujienomis“.

Kartais šios dovanos bibliotekos nepasiekdavo, nes keliaudavo tiesiai ant profesorių darbastalių. Dovanotų Vilniaus universitetui knygų ir kitų dalykų sąrašai buvo sudaromi VU kanceliarijoje, paskui pagal juos bibliotekininkai pildė, tvarkė, registravo perduodamas bibliotekai dovanas. Manytina, kad tokia tvarka susiklostė tarp 1814–1820 metų, nes pagausėjus mokslinės informacijos srautams siekta suvaldyti dovanų apskaitą. Abiejų knygų paskirtis inventorinė-informacinė, bet pirmojoje galime įžvelgti ir memorialinį atminimo apie mecenatus aspektą. Ir dar viena pastaba – pirmojoje knygoje po 1814 metų vis rečiau aptinkame naujas disertacijas, dėstomų kursų programas, mokslines monografijas. Moderniais terminais kalbant, dovanų knygos rodo, kaip mokslinė informacija buvo atskirta nuo mokslo ir kultūros paveldo…

Knygos viršelis.
Knyga „Mokslo draugijų ir asmenų dovanos universitetui vadovybės nurodymu atiduotos bibliotekai“, saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve. VU bibliotekos nuotrauka

Kuo tyrimas praturtina bibliotekos istoriją? Ko nežinojome anksčiau?

Dovanų knygų tyrimas seniausios Lietuvos akademinės bibliotekos istoriją praturtino daugeliu aspektų. Visų pirma dabar turime apypilnį fondų komplektavimo šaltinių vaizdą. Tyrimas atskleidė bibliotekininkų kasdienybės, bibliografinio darbo, dokumentavimo, raštvedybos, santykių su VU vadovybe ypatumus. Pavyzdžiui, antrojoje dovanų knygoje matome, kaip nuo 1824–1825 metų įsigali autoritarinis vadovavimo akademinei bendruomenei stilius, vykdomi žodiniai rektoriaus nurodymai, mėginama riboti prieigą prie informacijos išteklių (represinės cenzūros apraiškos).

Šaltinis papildo istoriografijoje fragmentiškai atskleistas paskutinio gyvavimo dešimtmečio žinias apie ryšius su Rusijos imperijos ir užsienio akademinėmis institucijomis, jų dinamiką, preferencijų kaitą. Turime apibendrintus duomenis apie bibliotekos ryšius su Abo (vėliau Helsinkio), Tartu (Dorpato), Charkovo, Sankt Peterburgo ir kt. universitetais. Kita vertus, nepaisant suvaržymų, biblioteka iki pat universiteto uždarymo mezgė kontaktus su mokslo institucijomis, knygų platintojais, ieškojo būdų, kaip papildyti rinkinius nuolat stingant lėšų.

Anksčiau numanėme, kad VU biblioteka iš giminingų institucijų gaudavo disertacijų ir kitų mokslo darbų. Dabar galima drąsiai teikti apytikslius įplaukų skaičius ir dovanotų darbų pavadinimus. Bendrąja prasme tyrimas atskleidė mokslinės informacijos sklaidos kanalus ir priemones, o dovanų knygos komunikuoja žinią apie mokslinius išteklius, telktus ir puoselėtus alma mater. Norint juos aktualizuoti taip realizuojant gyvosios bibliotekos koncepciją, kitame tyrimo etape planuojama identifikuoti bent dalį dovanų peržiūrint XIX amžiaus knygas de visu.

Kokie patys įdomiausi, netikėčiausi objektai dovanojami?

Antrojoje dovanų knygoje netikėtumų ir egzotiškų objektų mažiau nei pirmojoje. Kaip minėjau, dovanoti nauji ir aktualūs mokslo darbai. Bet esama ir įdomių „senienų“, papildžiusių bibliotekos „retenybių rinkinį“. Pavyzdžiui, 1823 m. VU garbės narys kun. Paulius Ksaveras Bžostovskis, vadinamos Paulavos respublikos Merkinės dvare įkūrėjas, dovanojo kinišką dėželę, tabokinę, medalių, vertingų akmenų, taurę su patina ir rašomąjį stalelį inkrustuotą įvairiais akmenimis (įdomu, koks šių vertybių likimas).

1825 m. Numizmatikos kabinetui perduota 20 sidabrinių arabiškų monetų, iškastų Garadyščios (Horodyszcze) benenediktinų vienuolyne netoli Pinsko. Biblioteka 1829 m. gavo 33 senovines Olbijos (graikų kolonija dabartinės Ukrainos Nikolajevo apskrityje) monetas, dovanotas Mykolo Kumani. Tarp rankraščių paminėtinas grafo Adomo Chreptavičiaus 1822 m. dovanotas „Caro Dmitrijaus Ivanovičiaus sėkmės aprašymas“, kurio autorius Stanislovas Nemojevskis (Niemojewski, 1560–1620) vaizdingai perteikė XVII a. pradžios įvykius Maskvoje. Itin netikėti buvo atradimai apie VU biblioteką papildžiusius Vilniaus universiteto garbės narių Giovannio Aldinio, Valeriano Luigio Brera‘os, Sebastiano Ciampio, Giorgio Santio, Leopoldo Augusto Warnkönigo veikalus.

Dovanotojai buvo darbų autoriai ‒ Europos mokslo žvaigždės fizikas Andre-Marie Ampere‘as, inžinierius Johannas Albertas Eytelweinas. Kiek kurioziškas kylančios mokslo žvaigždės, chemiko, fiziko ir meteorologo Johno Daltono (1766–1844) veikalo „Naujoji chemijos filosofijos sistema“ dovanojimo atvejis. 1827 m. rugpjūčio 29 d. kartu su periodiniais leidiniais iš VU kanceliarijos VU biblioteka gavo knygą, kuri, „kaip rodo įrašas viršelyje, jau seniai autoriaus Daltono skirta Vilniaus universiteto bibliotekai“. Taigi VU mokslo bendruomenė ištisus 20 metų negalėjo susipažinti su mokslinę revoliuciją paskatinusiu darbu, kuris buvo nežinia kur nuo jo dovanojimo VU laiko.

Su kurių šalių universitetais, mokslo draugijomis palaikomi glaudžiausi ryšiai?

Antrojoje dovanų knygoje vyrauja Charkovo, Kazanės, Maskvos, Sankt Peterburgo, Tartu (Dorpato), Abo (Turku, paskui Helsinkio) universitetai. Pastarieji du mokslinės informacijos mainuose buvo aktyviausi, todėl VU bibliotekoje buvo sukauptas gan išsamus šių institucijų disertacijų, studijų programų ir kt. proginių darbų rinkinys. G. E. Grodekas palaikė ryšius, susirašinėjo su Dorpato universiteto bibliotekos direktoriumi J. K. Morgensternu.

Pažymėtina, kad už dovanas Abo universitetui buvo atsilyginta 1829 m. išsiuntus 1481 knygos tomą į Helsinkį (tai buvo sudėtinė visų imperijos universitetų paramos 1827 m. sudegusiai Abo universiteto bibliotekai dalis). Iki 1824 metų Vilniaus universitetui mokslo darbus taip pat siuntė Berlyno, Bolonijos, Krokuvos, Paduvos, Pizos, Varšuvos, Vienos universitetai. Bendradarbiauta ir keistasi leidiniais su draugijomis – Krokuvos mokslų, Karališkąja Azijos Londone, Karališkąja Šiaurės šalių senosios raštijos Kopenhagoje, Maskvos gamtininkų, Varšuvos mokslo bičiulių, mokslų akademijomis – Sankt Peterburge, Karališkosiomis Berlyne, Halėje ir Turine, Medicinos ir chirurgijos Maskvoje. Paskutiniais universiteto gyvavimo metais vis dažniau fiksuojami darbai, atsiųsti iš Maskvos, Kazanės, Sankt Peterburgo universitetų, taip pat Peterburgo mokslų akademijos.

Iliustracija.
L. Bojanaus veikalo iliustracija, saugoma Suomijos nacionalinėje bibliotekoje Helsinkyje. VU bibliotekos nuotrauka

Lelevelis, Bojanus, Frankas. Ar buvo įprasta profesoriams dovanoti savo darbus universitetui ir bibliotekai, ar tai priklausė nuo asmens?

Profesoriai buvo aktyvūs donatoriai, ypač jūsų paminėtieji. Lelevelio pavardė nuolat minima abiejose dovanų knygose iki jo išvykimo iš Vilniaus 1824 metais. J. Frankas universiteto nepamiršo ir atsisveikinęs su Vilniumi 1823 m. – siuntė jam knygas, nors didesnę asmeninės bibliotekos dalį išvykdamas pardavė varžytinėse. L. Bojanus jau 1806 m. daugiau kaip 100 tomų rinkinį dovanojo bibliotekai, ypač aktyviai reiškėsi kaip mecenatas 1820–1824 m., dovanojo, be kita ko, veikalą apie dvigeldžių moliuskų liaukos organą, vėliau pavadintą „Bojanaus organu“ (pav.). – galbūt todėl, kad iliustracijos knygai parengtos remiantis autoriniais Bojanaus piešiniais.

Apie Bojanaus kaip knygų iliustruotojo pomėgius liudija tai, kad 1821 m. sausio 15 d. jis pasiskolino paties Rusijos imperatoriaus Vienoje nupirktus ir Vilniaus universitetui dovanotus anatominius vaškinių figūrų atvaizdus. Autorinių knygų kartu su knygų rinkiniais dovanojimas universitetui buvo dažnas reiškinys, bibliotekos mecenatais galima vadinti Vincentą Herberskį, Janą irAndrių Sniadeckius, Janą Chodanį, Mykolą Polinskį, Juozapą Tvardovskį, Adolfą Abichtą, Johaną Volfgangą, Mykolą Mianovskį. Kita vertus, savų kūrinių propagavimas rūpėjo ne visiems profesoriams, ypač tiems, kurie manė, kad leidiniai ir taip pasiekia biblioteką privalomuoju būdu po prevencinės cenzūros procedūrų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas tas VU bibliotekos retenybių rinkinys? Kada jis atsirado?

Retenybių rinkinys minimas VU bibliotekos dokumentacijoje nuo 1826 m. Jis susiformavo iš dovanų, kurios neatitiko VU kabinetų profilio, turėjo katalogą, buvo savotiškas Numizmatikos kabineto, kurį biblioteka perėmė iš vadinamojo Fizikos muziejaus po kuratoriaus prof. Juozapo Mickevičiaus mirties 1817 m., plėtinys. Jame buvo kaupiamos kilnojamosios kultūros vertybės, archeologiniai objektai, keistenybės. 1831 m. bibliotekos aprašyme retenybės išskirtos į atskirą „C“ grupę šalia knygų („A“ grupė) ir medalių bei monetų („B“ grupė). Retenybės buvo saugomos specialiose spintose vadinamame kabinete, kuriame nuo 1818 m. buvo ir bibliotekos prefekto G. Grodeko darbo vieta. Numizmatikos kabinetą ir jame esantį retenybių rinkinį galima buvo apžiūrėti – iš anksto susitarus – bibliotekos darbo metu; 1823 metais jis buvo įkurdintas šalia periodikos skaityklos.

Kaip manote, kokia šių dovanų dalis vis dar saugoma Lietuvoje?

Manau, kad tapačių dovanoms objektų, ypač knygų, VU bibliotekoje esama vadinamame BAV fonde. Tyrinėjant Dovanų VU bibliotekai knygą pavyko identifikuoti ir peržiūrėti dešimtis knygų su dovanojimo provenienciniais ženklais. Šie darbai, kuriuos sutrukdė pandemija, būtų tolesnio tyrimo dalis. Tyrimus pagreitintų ir praturtintų skaitmeninimas, bet tam tikra problema yra tai, kad arti 100 proc. šių dovanų yra XIX a. leidiniai.

Planuojamą leidinį sudarys studija „Mokslinės informacijos gniaužtuose“ ir šaltinio „Dovanų Vilniaus universitetui knyga, 1820–1832“ publikacija.