Metų pabaiga ir Naujųjų pradžia lekia kalėdiniu sniegu…

Tarp leidinių, pasirodžiusių jau po poeto mirties, šis aiškiai išsiskiria tuo, kad čia straipsnių, esė, pokalbių, užrašų akiratyje vyrauja politiniai, socialiniai reiškiniai, reakcijos į gyvenimo permainas – bendresnės ir visai konkrečios, su pavardėmis ir datomis. Sąjūdis, mintys apie jo ištakas ir raidos dinamika yra vienas iš leitmotyvų. Viskas rašyta tarp 1987 ir 2012 metų, o išskirtinio M. Martinaičio publicistinio aktyvumo laikas yra 1989–1995 metai, paskui 2001-ieji. Spaudos leidiniai, kuriuose dažniausiai reiškėsi – „Gimtasis kraštas“, „Pozicija“, „Metai“, vėliau „Kelionė su Bernadinai.lt“. Knygą „Iki Sąjūdžio ir po jo“ sudarė Valentinas Sventickas, knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2020 m.).

M. Martinaičio straipsniai ir pokalbiuose išsakytos mintys nesensta, o kai kurių įvykių numanymas ir prognozės stebina. Šios knygos skaitytojai gauna galimybę prižadinti atmintyje aptariamo meto įvykių tėkmę ir pasigėrėti vaizdingomis laiko „nuotraukomis“. M. Martinaitis paprastai nedatuodavo savo kūrinių, net ir rankraščiuose. Taigi straipsniai ir pokalbiai, turintys savo datas, tampa svarbiu jo požiūrių, nuotaikų, domėjimosi sričių kitimo liudijimu.

Skaitykite knygos ištrauką.

***

Kaip ilgas apšviestas traukinys metų pabaiga ir naujųjų pradžia lekia gražiai pabarstytu kalėdiniu sniegu. Tokiomis dienomis jaučiame, kaip mumyse atsileidžia visa, kas buvo sukaustyta, įbauginta, užmiršta. Tokių šventvakarių, švenčių, tarpušvenčių vėl teks laukti ištisus metus. Šventėms praeinant lyg ir atsisveikini su kažkuo…

Metų gale švęsdami, rodos, šiek tiek pakeičiame, pataisome savo gyvenimą, pagražiname, suteikiame jam jaukumo, pagaliau – apsivalome namuose ir savo sąžinėje. Dvi savaites iki Trijų Karalių imame gyventi pagal kitus, švenčių dėsnius, kalbame kitokiais žodžiais, retai vartojamais gatvėje, darbe, autobuse, skaičiuojant pinigus, perkant skurdų kasdieninį maistą.

Ir dar vienas dalykas – pasisotiname, bent siekiame pasisotinti. O kodėl ne, ypač jeigu nustoja galioti visokie draudimai? Net ir tada, kai esame kaustomi menkų savo išgalių, o paskutiniaisiais metais – ir didžiumą žmonių ištikusio neturto. Bet reikia – iš paskutiniųjų… Juk metų pabaigoje ne vien šventai švenčiama, bet ir atkuriama kulinarinė kultūra.

Mūsų senieji žmonės šį laiko tarpsnį – iki Užgavėnių – vadindavo mėsėdu arba mėsėdžiu. Tai metas, kai nebuvo nuodėmė ar peiktinas dalykas gerai ir sočiai pavalgyti, parodyti visą sumanumą, nukėlus puodų ir puodynių dangčius, atidarius kubilus, atrišus maišus ir atrakinus podėlius, kuriuose sukrautos per vasarą ir rudenį Kūčioms ir kalėdiniams tarpušvenčiams taupytos gėrybės. Po to šventinio pagerėjimo vėl tekdavo laukti pasninkaujant, o neretai kenčiant badmečius, kai žmones ištikdavo sausros arba liūtys, viską nusiaubdavo svetimos kariuomenės, nušluodavo gaisrai. Dabar patys save esame nusiaubę…

Kad ir kas būtų, žmogus turėdavo šį tą nuo savęs paslėpęs, atitraukęs nuo vaiko ar ligonio burnos ne dar sunkesnei dienai, o šventei, ypač Kūčioms ir šv. Kalėdoms, nes reikėdavo sueiti su artimu, pamaloninti svečią ar dar už save neturtingesnį. Taip išmokta taupyti, ilgai išlaikyti maistą, jį tinkamai paruošti, kad būtų ne tik sotu, bet ir malonu sėsti prie stalo – bent vieną kartą per metus.

Tačiau per pastaruosius dešimtmečius mūsų valgymas labai nukultūrėjo, suprastėjo tai, kas anksčiau buvo vadinama gražiu žodžiu – vaišės. Apskritai tas žodis dabar labai retas. Valgį, tinkamą tik alkiui malšinti, tenkinti fiziologinėms reikmėms, žmonės vadino ėdimu, ėdesiu. Ėsti mus mokė kalėjimai, trėmimai, kareivinės, darbo kolonijos, nuolatinis gyvenimas būriais, bandomis, brigadomis. Todėl valgymas ir suprastėjo, tapo neišrankus, dažnai ir nešvarus ne dėl to, kad esame neturtingi. Mūsų žmogus beveik niekada nebuvo turtingas ir dar greitai nebus, bet nešėrė kiaulėms duonos, ratų netepė sviestu ir nesimėtė mėsos gabalais, kaip tai daro pasisotinę bastūnai. Jis suprato, kas ir kur tinka, niekada prie stalo nesėdo su kepure ir nešvariais rūbais, o tai dažnai matome valgyklose, net restorane ar namuose. Įpratome kažkur kažką suvalgyti nuryti, nejausdami skonio, paskubom malšinti alkį. Ką nespėjam suvalgyti – išmetam, paliekam pūti. Nežinom, ar buvo skanu, saldu ar kartu, sūru ar prėska, nes viską kaip nors nuryjame ir suvirškiname vadinamųjų maitinimo įmonių treniruotais skrandžiais.

Visų pirma žmogus nuo gyvulio tolo sistemindamas maistą, teikdamas jam vienokios ar kitokios reikšmės, siedamas jį su papročiais, mitais, religija, išgalvodamas ir pritaikydamas naujas gaminimo technologijas. Mūsų šventės išsaugojo paprotį dalintis valgiu, o tai reiškia sudaryti kontraktus, stiprinti ryšius, siekti darnos. Jeigu kalbėsime moderniškai, tai maisto ruošimas ir dalijimasis juo yra ištisa semiotinė sistema, pagrįsta kulinarinės kultūros išugdytu skoniu, kuris buvo nežinomas pirmykštėms gentims.

Apie tautos kultūrą, jos lygį galima spręsti ne pagal tai, kiek ten suvalgoma, bet kaip žiūrima į maistą, kaip su juo elgiamasi, ar išlavintas skonis kulinariniams niuansams suvokti, panašiai kaip suvokiame muzikos garsus, spalvas, žodžio intonaciją. Dažnai apie šalies turtingumą sprendžiama, kiek joje suvalgoma mėsos. O tai ne visada parodo, koks ten kultūros lygis.

Ne be reikalo prieš valgį būdavo atliekamos apeigos, kas nors pasakoma, o krikščionys žegnojasi, maistą vadindami Dievo dovana. Tai išmintingas dorovinis aktas. Juk tai įgyjama žiauriausiu būdu, – žudant gyvybę. Todėl produktų vartojimą nuo seniausių laikų reglamentuoja kultūra ir religijos, taip pat mūsų bažnytinės, kalendorinės bei šeimyninės šventės.

Dabar metų pabaigos šventėms mūsų žmonės vėl turi daugiau laisvesnio laiko, prisimena senąsias apeigas, šeimų papročius. Pastebimai keičiasi mūsų suėjimų turinys bei elgsena, prisimenami senieji valgiai, stiprėja pagarba maistui. Juk per metų pabaigos šventes atkuriama visa lietuvių kulinarinė kultūra, pradedant seniausiais Kūčių valgiais ir baigiant rafinuotais kalėdiniais kepsniais.

Kūčių valgiai mus moko supratimo, kad visa, kas reikalinga mums išlikti, yra čia pat, šalia mūsų, mūsų žemėje, mūsų miške, sodininkų bendrijos sklypelyje. Viskas įgyjama patiems renkant, sūdant, džiovinant. Apsieinama be egzotiškų užjūrio vaisių, be brangiai kainuojančių produktų. Juk mes valgome seniausią protėvių maistą, pagamintą be mėsos, be ugnies – iš nemaltų javų, grybų, medaus, aguonų arba kanapių. Šį seniausią žmonijos maistą Kūčių vakarą lietuviai beveik vieninteliai beprisimena, kitą dieną darydami šuolį į šiuolaikinę kulinarinę kultūrą.

Per šventes daug kur buvau, daug ką ragavau. Rašau todėl, kad kilo mintis, jog lietuviai nėra tokie neturtingi, jeigu dar sugeba tarsi iš nieko padengti gražiausią šventinį stalą.

Pozicija, 1994, sausio 3–7, p. 11