Miestas, knygos ir pasaulis. Pokalbis su poetu J. Keleru

Kas būtų svarbiausias tavo poezijos variklis – atmintis? Miestas? Tikriausiai tų variklių – ne vienas? 

Man atrodo, svarbiausias poezijos variklis yra nerimas, egzistencinis kuriančiojo nerimas. Būtų pernelyg paprasta vadinti jį tik įkvėpimu. Pameni Vytautą Mačernį: „Man neramu, aš savo nerimą bandau išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais.“ Nerimas įžiebia šviesą, suteikia progą fokusuoti savo pasaulį ir sėkmės atveju leidžia tarsi atverti akis – pamatyti daiktus ir žmones, save, pasaulį kitoje, metafizinėje, šviesoje. Nerimas – prigimties duotybė, temperamento bruožas, gal likimo brėžis. Esu įsitikinęs, kad žmogiškojo tragizmo jutimas – aštrus ar ne – turi glūdėti kiekviename tikrame eilėraštyje, kiekviename autentiškame kūrinyje. Nerimas rašant ar galvojant apie eilėraštį, kurio dar nėra, sujungia, bent jau man, mano miestą, vaikystės, viso gyvenimo atmintis į keistą, pulsuojančią amalgamą.

Kiek yra tavo poezijos miestų? Nes dažniausiai minimi Vilnius ir Ukmergė. Ar čia esama kažkokios skirties – tarkim, vaikystė ir dabartis?

Žinoma, skirties esama. Ukmergė – mano vaikystės ir ankstyvosios jaunystės miestas, mikrokosmas, kuris tampa svarbus, kai subręsti, kai jau gali matyti, vertinti ir suprasti, kas yra svarbu. Ukmergė – mano vasarų miestas, jam skirta ir jau spaudai paruošta eilėraščių knyga. Kai tariu „Ukmergė“, pirmiausia turiu omenyje visą tenykštę mano giminės aplinką – dieduką ir bobutę, tetas, dėdes, pusbroliją, visą jų šilumą, rūpestį, ramų namų bruzdėjimą. 

Dabartis kaip dvigubame kadre kartais prisidengia skirtingais miestais. Vilnius yra dabartis, taip, tačiau, koks jis svarbus, supratau tik jo netekęs, kai dešimčiai metų emigravau į JAV. Nė vienas emigrantas nėra laimingas, jis nėra nei vyras, nei moteris, nei tamsa, nei šviesa. Suprantu, kad utriruoju, tačiau, neblogai išmanydamas emigranto psichologiją, žinau, kad jis nuolat jaučiasi gyvenąs ant nematomų lagaminų, pasiruošęs grįžti ten, kur jau neberas andainykščio savęs. „Nei pakartas, nei paleistas“ – būtų geriausiai jo būseną apibūdinantis palyginimas.

Kodėl Vilnius yra nepaliekantis, nepaliekamas miestas? Iš ko jis tau susideda? Kiekvienas juk nešiojamės keletą Vilnių (geografinį, kultūrinį, ir t. t.).

Architektūros teoretikai sako, kad miestą privalo sudaryti du tipologiniai elementai: gatvė ir aikštė. Jei vieno iš jų nėra, nėra ir miesto. Mano miestą sudaro daugybė archyvų, katalogų, įvairiausių informacinių ir emocinių sankaupų, kurias, slapta rūšiavus, pasiūlo atmintis. „Atsimeni? Atsimeni?“ – ji kartais gana irzlokai pedagogiškai paklausia. Turiu prisipažinti, kad atsimenu, nors ne visada to norėčiau. Sakoma, kad atmintis neturi siužeto, tačiau ji neabejotinai turi pragulas – kai kurie žmonės ar vietos taip lieka pažymėtos raudonomis skausmo vėliavėlėmis.

Atsimenu Vilniaus aikštes – jų negausu, bet jos įsidėmėtinos. Tarkim, nemėgstu Lukiškių aikštės ir ne vien dėl to, kad ten stovėjo Vladimiras Iljičius, o jį sergėdavo bent keli milicininkai. Toje aikštėje prieš dvidešimt penkerius metus, pavėlavęs į autobusą, liepos naktį juoda moteriška kojine buvo pasmaugtas poetas Raimondas Jonutis. Puikus poetas. Kita asociacija apie šią vietą linksmesnė – turėdamas kokį ketvirtadalį totoriško kraujo vis prisimenu, kad Lukiškių aikštė ir jos prieigos XX a. pradžioje buvo pagrindinė totorių bendruomenės gyvenvietė, veikė mečetė, buvo ir kapinės. Ar laikina miesto valdžia (nes valdžia visada laikina), besirūpindama kančių vietose savireklamos tikslais steigiamais paplūdimiais, kaip nors fiksavo tą istorinę duotybę? Taigi, kad ne.

Atsimenu ir gatves, ypač tas, kuriose buvo gyventa, kuriose gyveno artimieji, draugai. Štai, tarkim, Gerosios Vilties. Atminties variklis išmeta sąmonėn namą ir butą, kurį nuomojosi jau į paskutinį, samurajaus, laikotarpį įžengęs Kęstutis Navakas, su neslepiama panieka žvelgęs į visai greta esantį Priklausomybių centrą. Arba kita gatvė – Petro Vileišio – buvusi Krantinės – mano šeimos namai Antakalny. Pastarajam yra skirta nemažai mano eilėraščių. Nenuostabu, kad atmintis retsykiais tampa Antakalniu, viena ilga gatve, kuri buvo tokia man artima tris dešimtmečius.

Kaip keitėsi tavasis tikras ir poetinis Vilnius?

Mano likimui šis miestas darė poveikį ir paliko įspaudą, kurį ligi šiol bandau šifruoti. Fotografuodamas ar užrašydamas kokį eilėraštį tariuosi priartėjantis prie jo sacrum, netgi jei tai iliuzija. Tas jo sacrum ne vien bažnyčios. Sakralios gatvės, tarkim, Šv. Ignoto, ja eidamas visada jaučiuosi kaip keliaujantis vienuolis, iš tamsos paryčių grįžtantis į šviesą. Atrodytų, kas čia tokio – eilinė viduramžiška gatvė, kiek raityta, grindinys, mūro sienos. O eini kaip grįžtantis, kaip Odisėjas ar Ovidijus, kuriam pagaliau leido grįžti. Tą sacrum neišvengiamai junta kiekvienas, atsidūręs Vilniuje.

Skaitydamas šią tavo knygą užkibau tiek už detalių ir apčiuopiamų daiktų gausos, tiek už eilėraščių „mažieji olandai‘, ir, man pasirodė, kad radau vieną iš raktų į tavo tekstus, todėl drąsiai pavadinau tave lietuvių poezijos „Mažuoju olandu“. Ar sutiktum su tokiu apibūdinimu? Ir koks „mažasis olandas“ tavo mėgstamiausias? Kodėl?

Taip, tie XVII a. mažieji meistrai arba mažieji olandai, priešingai nei didieji baroko tapytojai Rubensas ir Rembrandtas, vaizdavo kasdienio gyvenimo scenas, kasdienius žmones. Kaimiečių vestuvės, lėbavimai smuklėse, kaimo šventės, vyrų peštynės, paprastos namų gyvenimo scenos. Visa tai ne didinga, o paprasta ir miela, bet sykiu ir arti tobulumo. Mažieji olandai išskirtinai kuklūs, nors jų kompozicijos meistriškos. Žvelgdamas į jas jautiesi tarsi dalyvaudamas tose, tarkim, jų pramogose ant užšalusių tvenkinių. Pamenu, pirmąsyk pamačiau paauglystėje tėvų bibliotekoje knygelę „Olandų tapyba“ ir užkibau. Vėliau pasaulio galerijose visada eidavau jų žiūrėti.

Kasdienio gyvenimo scenos – jokių mitologinių ar istorinių siužetų, jokios tariamos didybės, patetikos. Grimasos tikros, jei žaidžia kortomis, tai žaidžia, jei kivirčijasi, tai kivirčijasi. Mano mėgstamame Adriano van Ostadės darbe „Interjeras su valstiečiais“ – penkios figūros: moteris, raminanti ar migdanti ant jos kelių verkiantį vaiką, trinantį akytes, trys vyriškiai kampe, greičiausiai geriantys vyną, verpimo ratelis, dubuo su tamsiais vaisiais. Šviesa pro langą apšviečia tik moterį, lėbaujantys vyrai skendi tamsoje. Galbūt sekmadienis, galbūt eilinė diena, tačiau gyvenimo pilnatvė čia. Ir tie vyrai taikūs, galbūt po darbų, ir moteris apimta kasdienio darbo svaigulio – viskas natūralu, paveiku ir tikra. 

Esi poetinių daiktų kaupikas, saugotojas – kaip atrodo tavo poetinis sandėliukas?

Jei tu kalbi apie erdvę, kurioje gyvenu, tai galima būtų ją vadinti mano poetine studija, archyvu, dirbtuvėmis – ten visko daug ir per daug – fotografijų, rankraščių, knygų, literatūrinių žurnalų užsienio ir ne užsienio kalbomis, rašytojų ir nerašytojų laiškų, plakatų. Tu tiksliai įvardinai „kaupikas“, tik kur tas mano kauptukas pasislėpęs tarp balto ir prirašyto popieriaus? Ar jis pasiruošęs rimtam darbui?

Pakalbėkim apie poezijos ir fotografijos santykį – tavo dėmesys ne tik žmonėms, bet ir miesto detalėms yra gerai žinomas (pakanka prisiminti fotoalbumą „Vilniaus šaligatviai“) – kaip susijusi fotografija ir poezija? Ar šių dalykų technikos nepersidengia? 

Jei rašydamas dar gali primiršti Vilnių, tai fotografuodamas niekada. Kai fotografavau Vilniaus šaligatvius prieš gerą dešimtmetį, ilgainiui pajutau, kad ir pats, net to nenujausdamas, tampu šaligatviu, kad jau esu šaligatvis. Visa laimė, kad per mane niekas nelaipiojo. Turbūt juokauju, bet, žinoma, kiekvienas juokas yra netoli tiesos. Aistra kalbėti grynuoju vaizdu, ką daro fotografija, ir aistra kalbėti žodžiu, kuris lyg ir nematomas, bet irgi fokusuoja vaizdą, turbūt sietų šiuos du menus. Kai rašau ar fotografuoju, negalvoju, kad užsiimu menu, kad reikia įsprausti dideles prasmes ar reikšmes. Darau tai, kas rūpi – miesto detalės, scenovaizdžiai, nuotaikos – jei tai bent kiek sutampa su mano vidiniais dažniais – užrašau, fotografuoju. Tada juntu, kad gyvenu, kad turiu gyvą santykį su prasme. A. J. Greimas teigė, kad „prasmę turi tik prasmės paieškos“. Jei kas nors pavyksta, tuomet manau, kad paieškos buvo teisingos ar bent jau į tą pusę.

Čia kiek pacituosiu savo rašytą recenziją: „žaibiška, tiksli vaizdo fiksacija, o kartu ir jau matomo vaizdo – nuotraukos – sužadinama asociacijų grandinė, kaip tame pačiame eilėraštyje rašoma – „maža ką vaizduotė sugeba prikelti“. Kai kurie eilėraščiai – atminties žaibo iš tamsos išplėštos fotografijos: „beveik tuščias balkonas // jei nekreipsim dėmesio į beratį / dviratį, apdžiūvusį alijošių vazone / ir vaikiškas pėdkelnes, pilnas / šlapio sniego.“

Man miestas nėra priešas kaip vokiečių ekspresionistams, tarkim, Trakliui – puikiam juodo pesimizmo, baimės, mirties ir nuopuolio poetui. Vilnius kiekvienam pateikia daugybę jo perskaitymo būdų, jei tik tūlas nėra pernelyg įkniubęs į savo rūpesčius, vargus, laimes ar nelaimes. Kalbu apie Vilnių, nes jame esu, būnu. Kiti miestai, be abejo, irgi įdomūs. Patekęs ten, kur nebuvau ar kur retai būnu, visada stengiuos pasinaudoti proga – fotografuoti, užsirašyti, stebėti. Ar norėčiau gyventi iš rašymo ar fotografijos? Ne. Man tai panašu į prekybą savo kūnu. Komercinio pasaulio, kapitalistinės rinkos dantys aštresni nei krokodilo ar barakudos.

Sentimentalūs, banalūs, „paprasti“ dalykai – ar galima tave vadinti dar ir kasdienybės poetu? Nors kai kam tai galėtų nuskambėti ir menkinamai, tačiau parašyti paprastai apie paprastus dalykus sunkiausia. Kaip manai? Ir kur ta riba, kai banalu iš tiesų tampa banalu? Ar lengva vaikščioti tais ašmenimis?

Aš nežinau, kur ta riba. Tiesiog ieškau savo tako, savo žodžio, savo būdo, savo vaizdo. Kuriu savo tikrovę iš nuspėjamų ir nenuspėjamų elementų, kurių darna ar konfliktas įžiebia kažką, kas užkaitina kraują. Taip, kasdienybė man rūpi, aš esu joje ir mėginu ją perrašyti savaip. Kartais net pavyksta.

Ir su knyga nesusijęs klausimas – antologijų sudarinėjimas. Papasakok plačiau apie savo sudarytas lietuvių poezijos antologijas ir kodėl to ėmeisi (moterų, vyrų, Nidos tema…).

Poezijos antologijomis susidomėjau seniai ir esu nemažai jų prikaupęs, ypač Amerikoje. Tai atskirų kultūrų mikroistorijos, kurios tarsi atrakina, paaiškina, nurodo, išskleidžia. Ir padaro tai kur kas geriau nei, pripažinkime, nuobodūs literatūros vadovėliai ar literatūros istorijos. Leisiu sau trumpai pakomentuoti kelias antologijas iš mano bibliotekos ar, kaip tu pasakytum, kauptuvės. Štai, tarkim, Kalifornijos universiteto išleista Czesławo Miłoszo „Pokarinė lenkų poezija“ – nedidelis (187 p.) leidinys, tačiau jame visas spektras meistro atrinktų laikotarpiui reikšmingų autorių. Arba kita – Erotique Noire / Black erotica – Juodoji erotika – juodaodžių iš Afrikos, abiejų Amerikų ir Karibų regiono provokatyvūs, atviri, šokiruojantys tekstai. Ir t. t. 

Turiu įvairių tautų antologijų įvairiomis kalbomis, deja, kaip ir visiems po saule gyvenantiems trūksta laiko ir vietos knygoms. Be kitų, mano biblioteka plyšta nuo poezijos knygų – pradedant originaliais Maironio ir XX a. pradžios leidimais ir baigiant šiuolaikiniais autoriais. 

Sykį, panašiai – kalbu apie pradinę mano sudarytų lietuviškųjų antologijų idėją – atsitiko ir su fotografiniu Vilniaus šaligatvių ciklu – išėjęs šaltą sausio rytą pastebėjau užšalusią tėkmę suskilusiam šaligatvio audiny, tada kitą, trečią… Galiausiai tai išvirto į seriją. 

Asmeninėje bibliotekoje, kuriai dar nereikia skaitytojo bilieto, nei mokesčio – čia priekaištas Vilniaus universiteto, gimtosios mano Alma mater administracijai – tiek biblioteka, tiek apsilankymas VU kieme jau senokai apmokestintas, ko nerasi, ko gero, nė viename pasaulio universitete. Nei Porte, nei Sorbonoje, nei Berlyne. Taigi skaitinėdamas vyrų ir moterų rašytoje poezijoje netyčia pastebėjau moters temą – lietuvių poetų eilėraščiuose daug mergaičių, moterų. Pamėginau surinkti geriausius, mano manymu, tekstus ir galiausiai gimė knyga. Po to panašiai atsitiko ir su vyro tema. Čia įkvėpimo suteikė dvi bičiulio kaliforniečio poeto ir profesoriaus Al Zolyno sudarytos antologijos, skirtos šiuolaikiniam vyrui poezijoje – viena Amerikos vyrų rašyta poezija, skirta pačioms įvairiausioms gyvenimo temoms, kita – pasaulio vyrų. 

Abiejose mano sudarytose antologijose autoriai ir vyrai, ir moterys. Man tai yra svarbu. Giedančių paukščių irgi neskirstome pagal lytį.