Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2021 08 28

XFM radijas

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Miesto apšvietimas: istorija ir dabartis (II)

Razvan Mirel / Unsplash.com nuotrauka

XFM radijo laidoje „Ekomisija“ (vedėjas Eduardas Bytautas) svečiavosi Simas Rinkevičius, apšvietimo dizaineris. Jis aptarė miesto apšvietimo istoriją ir dalinosi savo įžvalgomis apie apšvietimo principus įvairiose miesto vietose.

Senamiesčio apšvietimas

Senamiestis naktį gyvas. Yra atskiras mokslas, vadinamas night economy – naktinė ekonomika, kuri generuoja nemažai pinigų miestui. Būtent naktį gali būti sukuriama apie 20 % miesto pajamų, o jeigu tai turistinis miestas, galbūt net ir daugiau.

Tokiems miestams kaip Vilnius ar Klaipėda naktinis miesto veidas yra labai svarbus. Paprastai turistai į miegamuosius rajonus nelabai veržiasi ir bando didžiąją laiko dalį būti būtent senamiestyje, todėl jis turėtų būti gerai apšviestas, neturėtų būti prieblandos. Tiesa, senamiestyje taip pat yra gyvenamųjų namų, tačiau tiems, kurie gyvena senamiestyje, tenka susitaikyti su didesniais šviesos kiekiais, didesniu triukšmu, automobiliais, barais ir muzika.

Vilniaus senamiesčio pastatai daugiausia šiltesnių spalvų, todėl norėtųsi, kad būtų kiek įmanoma mažesnė šviesos šaltinių spalvinė temperatūra. Vilniaus senamiesčiui natrio šviesa tiko. Dabar pereinama prie LED lempų. Kiek teko pastebėti, daugiausia naudojama apie 3000 K. Tai nėra blogai, bet galėtų būti ir šiek tiek šiltesnė šviesa.

Simas Rinkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Lankytinų vietų apšvietimas

Angliškai vadinami landmarks – tai lankytinos vietos, tokios kaip Trijų kryžių kalnas, Gedimino pilis, paminklai, bokštai, pastatai ir pan. Jų apšvietimas labai svarbus ir reikalingas tiek turistams, tiek miesto gyventojams.

Lankytinas vietas galima bandyti tiesiog užpildyti šviesa, kad atrodytų kaip dieną. Arba galima kaip tik apšviesti taip, kad tam tikros detalės būtų paslėptos, o kitos išryškėtų. Tačiau tai priklauso nuo konkretaus architektūrinio objekto. Vieno recepto nėra.

Lankytinos vietos, be abejo, turėtų išsiskirti. Jas net būtų galima rūšiuoti pagal svarbą. Pavyzdžiui, Gedimino pilis ar Trijų kryžių kalnas Vilniuje galėtų būti ryškiau apšviesti negu Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir pan.

Taip pat labai daug žavesio miestui suteikia šviesos instaliacijos. Tai gali būti šviečiantys fontanai (kaip Lukiškių aikštėje) ar tiesiog pastato sienoje sumontuotos lemputės, kurios, einant pro šalį, užsidega ir užgęsta. Tokie dalykai suteikia miestui žavesio, prie jų turistai fotografuojasi, filmuoja ir dalinasi internete. Tai – puiki miesto reklama.

Senamiesčiui, ko gero, labiau tinka užliejanti šviesa, nes pastatai yra gražūs, jų nereikia transformuoti. Tačiau dėl užliejančios šviesos kyla kita problema – ši šviesa gali šviesti ir į gyvenamųjų namų langus. Žinoma, kai apšviečiama Rotušė ar Katedra, niekas nepyksta, nes niekas šalia nemiega. Bet jeigu šalia yra gyvenamųjų namų, užliejanti šviesa tampa problema.

Dabar atsiranda daugiau technologijų ir pastatai būna labai įdomiai apšviečiami projektoriumi. Juo galima apšviesti fasadą taip, kad jis būtų tarsi perdažytas, gali keistis jo spalvos. Tokiame apšvietime gali būti „iškirpti“ langai, tada šviesa nebūtų nutaikyta į langus. Tik reikia turėti omenyje, kad projektorių reikia montuoti ne ant pastato, kurį norima apšviesti, o ant pastato, stovinčio priešais.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šviesa ir vanduo

Vanduo ir šviesa visada gali gražiai „santykiauti“. Net pačių tiltų apšvietimas yra gana smagus dalykas. Tiek Klaipėdoje, tiek Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose tiltai daugiau ar mažiau yra apšviesti. Apšviečiama ne tik jų važiuojamoji dalis, bet ir pačių tiltų konstrukcijos.

Tačiau reikia atsižvelgti ir į šviesą, krintančią ant vandens. Teko skaityti straipsnį apie vieno Švedijos tilto apšvietimą. Nuo tilto gana daug šviesos krito į vandenį ir lašišos pradėjo kvailioti – nebeplaukė toliau nei ta šviesa. Tad reiktų nepersistengti, turėti saiką – nereikia apšviesti upės taip, kad matytųsi visi akmenys jos dugne.

Parkuose dažnai būna tvenkinių. Gražu žvelgti į apšviestą jų vandenį. Tik svarbu šviesą paleisti tokiu kampu, kad nešviestų į akis žmonėms, kurie vaikšto aplinkui.

Taip pat sėkmingai vandenį apšviesti gali ir spalvota šviesa. Vieną įspūdingiausių reginių teko matyti Barselonoje. Šokančiuose, šviečiančiuose fontanuose buvo visko: ir muzikos, ir vandens, ir šviesos. Tai įspūdingas reginys, kuris sutraukia labai daug lankytojų. Tokiems miestams kaip Klaipėda, kur iš tikrųjų daug vandens, tai tikrai galėtų būti viena iš idėjų ateičiai.

Parengė Skaistė Tumulytė