Miesto apšvietimas: istorija ir dabartis (I)

Miesto apšvietimo istorija

Šiandien būtų sunku įsivaizduoti miestą naktį, kurio gatvės, aikštės, skverai nebūtų apšviesti. Tiesą sakant, šviesos poreikis miestuose kilo labai seniai. Todėl miestai ir buvo pradėti apšviesti vos tik tam atsirado techninės galimybės.

Miestai buvo pradėti apšviesti dar XIX a. viduryje. Pirmosios miestų gatvės, aikštės, parkai buvo pradėti šviesti dujiniais ir žibaliniais žibintais. Su pastaraisiais buvo šiek tiek paprasčiau, nes, norint įžiebti dujinius žibintus, visų pirma reikėjo išvedžioti dujas. Berlyne, Tiergarteno parke, galima apsilankyti dujinių žibintų muziejuje po atviru dangumi. Ten tebešviečia iš įvairių Vokietijos kampelių atvežti autentiški dujiniai žibintai.

Anksčiau žibintininkai kiekvieną vakarą lipdavo kopėtėlėmis įžiebti žibintus. Vėliau atsirado galimybė juos įžiebti automatiškai, o XIX a. pabaigoje jau atsirado ir pirmieji elektriniai žibintai. Jiems buvo naudojamos kaitrinės lempos, o tobulėjant technologijoms atsirado ir gyvsidabrio lempos. Jos buvo ypač populiarios sovietmečiu. Paskui jas pakeitė našesnės natrio ir metalo halogeninės lempos.

Lietuvoje buvo naudojamos aukšto slėgio natrio lempos. Tačiau Belgijoje, Olandijoje ar kitose šalyse buvo galima pamatyti ir žemo slėgio natrio lempų, šviečiančių intensyviai geltona monochromatine šviesa. Šiuo metu natrio lempas populiarumu lenkia LED apšvietimas.

Apšvietimas Lietuvoje

Kadangi nuo miesto erdvių apšvietimo metalo halogenu pereinama prie apšvietimo šviesos diodais, kai kurie Lietuvos miestai ir miesteliai yra margi. Tebėra dalis veikiančių senų natrio šviestuvų, o šalia jų – šiuolaikiški diodų šviestuvai. Pirmųjų ir antrųjų spektras ir apšvietimas pastebimai skiriasi.

Tam, kad to būtų išvengta, reikia sukurti bendrinį miesto apšvietimo planą (angl. lighting master plan). Jame turėtų būti aprašyta spalvinė temperatūra, intensyvumai, galimybės šviesą pritemdyti ir pan.

Apšvietimo dizaineris Simas Rinkevičius pasakojo, kad jam teko dalyvauti konferencijose, kuriose buvo pasakojama apie miestų apšvietimo planus. Vienas iš labiausiai atmintin įstrigusiųjų – Paryžiaus miesto planas. Buvo pasiūlyta skirtingų spalvų švieselėmis žymėti skirtingus miesto rajonus. Pasirinkta spalva nebūtinai turi šviesti visi rajono šviestuvai, bet tik aukščiausi pastatai.

Tokį planą pritaikius, pavyzdžiui, Vilniuje, žiūrint nuo Subačiaus apžvalgos aikštelės, nuo Trijų kryžių ar Gedimino kalno, būtų galima atskirti Lazdynų, Senamiesčio, Naujamiesčio ir kitus rajonus. Vakarinis miestas būtų daug įdomesnis. Be to, jis taip pat turėtų įspūdingai atrodyti ir pro lėktuvo langą.

Miegamojo rajono apšvietimas

Miegamieji rajonai paprastai turi pagrindines transporto arterijas. Pavyzdžiui, Justiniškės – Justiniškių gatvę, Šeškinė – Ukmergės plentą ir pan. Tokiose arterijose svarbiausia – saugumas. Tuo tarpu gatvėse, esančiose rajono viduje, projektuojant apšvietimą svarbu atsižvelgti į tai, kad kuo mažiau šviesos kristų į daugiabučių ir gyvenamųjų namų langus. Tačiau tai padaryti ne visada paprasta. Pirmieji daugiabučių aukštai dažnai apšviečiami labiau, taip pat yra gyvenamųjų namų, kurie stovi prie pat gatvės. Todėl kartais šviesos patekimo pro langus išvengti sunku.

Miegamuosiuose rajonuose patartina naudoti šilto spektro, gelsvą šviesą, ne daugiau kaip 3000 K. Taip pat, dabar jau leidžiant technologijoms, galima, pavyzdžiui, nuo 23 val. šviesą pritemdyti. Taip galima sutaupyti energijos, pailginti šviestuvų tarnavimo laiką ir užkrinti, kad tamsiu paros laiku patektų mažiau šviesos pro gyventojų langus.

Šviestuvų stulpų aukštis kiekviename rajone gali skirtis. Priemiestiniame rajone, kur statyba ‒ mažaaukštė, gali būti vienas apšvietimo tipas, o rajone, kuriame daug daugiabučių namų, šiek tiek kiti. Kur dideli daugiabučiai, ten stulpai turėtų būti didesni, apie 9‒10 metrų, ir šviesa turėtų sklisti ne 180°, o 120° ar dar mažesniu kampu. Mažaaukštės statybos, priemiestiniuose rajonuose stulpai galėtų būti mažesnio aukščio, kokių 4‒5 metrų.

Parko apšvietimas

Parkas yra labiau kūrybinė vieta, čia turi būti smagu žmonėms ateiti ir ta vieta džiaugtis. Jo apšvietimui galima naudoti įvairius šviestuvus, atskirai apšviesti medžius, įvesti dinamiką, panaudoti kitus atspalvius. Apšviečiant medžius gali atsirasti vandalizmo problema. Kas nors eidamas gali užkliūti ir nepiktybiškai nusukti šviestuvą taip, kad jis apšviestų ne medį, o žmonių akis. Todėl burbulo formos šviestuvai parkuose dažnai nėra blogas sprendimas. Apšvietimo stulpai paprastai pasirenkami 3,5‒4,5 metrų aukščio. Kai juos supa dideli medžiai, 4 metrų aukščio apšvietimo stulpai atrodo labai gražiai.

Parengė Skaistė Tumulytė