2022 06 30

Deividas Zibalas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Miesto scenarijus: Vilnius – pasmerktas būti Rusija?

Deividas Zibalas. Aleksandros Posaškovos nuotrauka

Neseniai pasirodęs ketvirtasis pasaulinės šlovės susilaukusio „Netflix“ serialo „Stranger Things“ (2016–) sezonas, kurio dalis nufilmuota buvusiame Lukiškių kalėjime, verčia pamąstyti apie Vilniaus miesto tapatybę tarptautiniame kontekste. Mat tai, kaip šiame ir kituose serialuose bei filmuose atrodo Vilnius, nelieka tik kino ekrane, bet keičia mūsų miesto tapatybę.

Akivaizdu, kad Vilnius atsidūrė Vakarų filmų ir serialų kūrėjų akiratyje. Vien tik per pastaruosius keletą metų Vilniuje, be „Stranger Things“, buvo filmuojami tokie „blokbasteriai“ kaip „The Spy Who Dumped Me“ (2018), bei pasaulinio pripažinimo susilaukę serialai kaip „Catherine the Great“ (2019) ar „Chernobyl“ (2019).

Matydami Vilniaus erdves pasaulinio lygio filmuose bei serialuose, galime džiaugtis miesto atpažįstamumo didinimu ir tuo, kad Vilnius ne ką prastesnis už kitus pasaulio miestus. Tik bėda ta, kad Lietuvos sostinė didžiuosiuose ekranuose transformuojasi ne į Prahą, Krokuvą ar Boloniją, o į sovietinius arba Rusijos imperijos miestus bei užkampius. Žinoma, dideli filmavimo biudžetai neša ekonominę naudą ir skatina naujus turistų srautus. Tačiau ar tik į tai turėtume atsižvelgti?

Vilnius filmuose ir serialuose – rusiškojo pasaulio apraiškos 

Dažnai Vakarų serialuose ir filmuose Vilnius praranda savo tapatybę kaip Lietuvos miestas ir virsta įvairiomis Rusijos vietomis. Tarkime, seriale „Catherine the Great“ VU bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salė tapo Rusijos carų rezidencija, Rusijos imperijos galios centru. Kitaip tariant, mes parduodame miesto vaizdus, leidžiame naudoti savo architektūrinį paveldą kuriant Rusijos imperinės praeities fikcinį vaizdinį. Dar blogesnis scenarijus Vilniui – virtimas Sovietų Sąjungos užkampiu, pavyzdžiui, Kamčiatkos lageriu, kaip nutiko seriale „Stranger Things“.

Serialo „Stranger Things“ filmavimas Lukiškių kalėjime 2020 m. „BNS Foto“ nuotrauka

Įdomiausia, kad net tuose serialuose ir filmuose, kuriuose aiškiai nurodoma, jog veiksmas vyksta Lietuvoje, vis tiek dažnai išryškinamas rusiškumo aspektas. Pavyzdžiui, minėtame didelio biudžeto amerikiečių filme „The Spy Who Dumped Me“ matome rusiškai šaukiančius praeivius ir du jaunuolius, žiūrinčius kultinį amerikiečių serialą „ALF“ (1986–1990) su rusišku įgarsinimu bei degtinės buteliu ant stalo. Vakarų populiarioje kultūroje Lietuvos tapatinimas su Rusija dar gajus, ir toks Vilniaus vaizdavimas neprisideda prie šių mitų atsikratymo.

Tiesa, yra tokių išimčių kaip serialas „Young Wallander“ (2020–), kuriame Vilnius tampa Malme. Tad Vilnius neabejotinai turi potencialo vaizduoti Šiaurės ir Vakarų Europos miestus. Nepaisant to, aiški tendencija Vilnių ekrane transformuoti į Rusijos miestus ir vietoves išlieka.

Atsakant į klausimą, kodėl Vilnius taip dažnai virsta Rusija, neverta ieškoti konspiracijos teorijų. Tikėtina, kad tam didelės įtakos turi praktiniai sumetimai. Vakarų kūrėjams daug pigiau ir paprasčiau nufilmuoti filmą ar serialą Europos Sąjungos valstybėje nei Rusijoje, kur būtų susiduriama su visokiomis biurokratinėmis bei logistinėmis problemomis. Be to, Lietuvos gyventojai, bent jau vyresnioji karta, kalba ir supranta rusiškai, tad gali suvaidinti rusiškus personažus, kaip tai padarė „Stranger Things“ sužibėjęs aktorius Vaidotas Martinaitis. Jis be jokių problemų ir labai tikroviškai įkūnijo piktą kalėjimo prižiūrėtoją rusą. Nepaisant to, Vilnius, Lietuva šiuose serialuose pranyksta, tampa rusiškos kultūros dalimi.

Serialo „Chernobyl“ filmavimas Vilniuje, Fabijoniškėse 2018 m. „BNS Foto“ nuotrauka

Miesto scenarijai: Vilnius svetimos vaizduotės įkaitas?

Andreas Mahleris, anglų literatūros profesorius, kalbėdamas apie vaizduotės įtaką miestams, vartoja „miesto scenarijaus“ sąvoką (angl. „city script“). Pasak jo, miesto vaizdas, taip kaip jį įsivaizduojame, priklauso nuo „miesto scenarijų“, prieš tai sukurtų tekstų (plačiąja prasme). Tie tekstai formuoja galimus būdus galvoti apie tuos miestus ir juos įsivaizduoti. Scenarijai, kaip ir nurodo pats žodis, sukuria tam tikrus vaizduotės horizontus, kurie riboja mūsų mąstymą. Pasak A. Mahlerio, „Prasmingas [miesto] patyrimas suponuoja tam tikrą scenarijumi apibrėžtą patirtį, (…) kuri miestui suteikia tam tikrą semantinį profilį.“ Kitaip tariant, dominuojantys miestų scenarijai kuria „semantinius miesto profilius“, miesto vaizdinius, identiteto apraiškos momentus. Nusistovėjus miesto scenarijams, vėliau reikia nepaprastai didelių pastangų norint juos transformuoti.

Tad miesto vaizdavimas serialuose ar filmuose nėra tik nekaltas žaidimas, paprasčiausia pramoga. Norime to ar ne, bet minėtieji serialai ir filmai kuria Vilniaus, kaip miesto, kuris priklauso rusiškajam pasauliui, scenarijų ir prisideda prie to, kaip miestas gali būti įsivaizduojamas. Tai formuoja Vilniaus kaip rusiškos kultūros miesto semantinį profilį. Nuo šio scenarijaus priklauso ir tolesni miesto vaizdavimo būdai, todėl mes tampame užburto rato įkaitais. Kuo dažniau Lietuvos sostinė virsta Rusija Vakarų filmuose ir serialuose, tuo dažniau taip nutiks būsimuose filmuose ir serialuose bei jų žiūrovų mintyse.

Jeigu mums rūpi realaus, fizinio miesto išvaizda, kaip planuojamos gatvės, kur ir kaip statomi namai, tai kodėl turėtume užmiršti ir nesirūpinti fikcinėmis Vilniaus apraiškomis, kurios prisideda prie bendro miesto įvaizdžio? Tik sąmoningai ir atsakingai plėtojant Vilniaus vaizdinius, miestas taps tuo, kuo mes norime. Čia belieka atsakyti į klausimą, ar verta dėl trisdešimties sidabrinių dabar numoti ranka į tai, kaip Vilnius bus įsivaizduojamas ateityje?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.