Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

42 min.

Miesto tyrinėtojas D. Pocevičius: Vilniaus reliktų serija atsirado iš meilės ir įtūžio

Miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

DARIUS POCEVIČIUS, už miesto tyrinėjimus pelnęs Šv. Kristoforo statulėlę, Vilniaus mero premiją ir kitų apdovanojimų, rašo toliau. Antra „Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990“ dalis skirta nuo 1965 iki 1990 metų: apžvelgiami tuomečiai knygynai, leidyklos, vaistinės, juvelyrikos ir valiutinės parduotuvės, atkreipiamas dėmesys į reliktus, mieste paliktus dailininkų, kompozitorių, rašytojų, šachmatininkų, „Spartos“ fabriko darbininkų, pirmųjų kompiuterių specialistų.

Vis dėlto ši knyga skiriasi nuo autoriaus ankstesnių – svarbiausi čia nebe miesto artefaktai, bet septintąjį ar aštuntąjį dešimtmetį subrendę dabar garbaus amžiaus vilniečiai, praėjusios epochos liudininkai. Daug dėmesio skirta meno kūrėjams, ypač dailininkams. Jie Vilniaus viešąsias erdves papuošė šimtais kūrinių. Taigi ši knyga – savotiškas in memoriam pamirštai jų kūrybai ir kasdienybei.

Kiek rašytojų anuomet galėjo išgyventi iš kūrybos ir vadintis profesionalais? Su kokio masto cenzūra jie tada susidūrė? Kuo garsėjo Kompozitorių miestelio perklausų salė? Kaip gyvenamojo ploto draudimus apeidavo namus statęsi dailininkai? Kas yra Vilniaus knygų mugės pramotė?

Kuo prekiauta čekinėse ir dolerinėse? Dėl kokio žiedo iš proto ėjo devintojo dešimtmečio Vilniaus ponios? Kaip atrodė „Spartoje“ gaminami reitūzai, kombinukai ir maudymkės? Kada pasirodė sinkleris „Santaka“, vadintas pirmuoju lietuvišku asmeniniu kompiuteriu?

Knygą išleido leidykla „Kitos knygos“. Su leidiniu kviečia susipažinti Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centras.

Knygos autorių Darių Pocevičių kalbina Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vyriausiasis tyrėjas Matas Baltrukevičius.

Tai jau trečioji ciklo knyga – pirmųjų knygų skaitytojai turbūt su džiaugsmu jos laukė. Vėl miesto istorija, daugybė įdomių dalykų. Norėčiau pradėti nuo to, kaip apskritai kilo mintis, kad reikia tokios knygų serijos. Kad reikia gilintis į miesto praeitį, ieškoti reliktų, dokumentuoti?

Pirmosios knygos – „100 istorinių Vilniaus reliktų“ – įžangoje parašyta: „iš meilės ir įtūžio“. Taip ir buvo. Įtūžį sukėlė informacijos stoka. Tai įvyko prieš dešimt ar daugiau metų, kai Laisvasis universitetas ėmė keliauti po Vilnių, ir aš ėmiausi gido vaidmens. Pamatėme, kad apie Vilnių labai mažai žinome, nepadeda nei kultūros paveldo svetainės, nei istoriografiniai tyrimai, nei knygos ir sėdėjimas bibliotekose. Tiesiog nėra atliktų tyrimų apie Vilniaus miesto konkretybes. Jų per mažai, nes apie senąjį Vilnių kalbama kaip apie visumą: kunigaikščiai, mūšiai, dvaro, rūmų intrigos, didikai, bet nusileisti į miesto kasdienybę niekas nesiėmė.

Vladas Drėma ir kiti buvo kai kuriuos dalykus aprašę, bet per mažai. Iš įtūžio, kad nerandu informacijos, pačiam teko eiti į archyvus jos ieškoti. Į Centrinį valstybės archyvą pradėjau vaikščioti nebūdamas profesionalus istorikas, bet juo tapau. Knygos daugeliui patiko, nes mano požiūris neakademinis. Nuobodu ir nyku skaityti profesionalių istorikų veikalus ir darbus, mano kalba daug gyvesnė.

Stovi gatvėje skulptūrėlė ar architektūrinis elementas, likęs iš senų laikų. Nuo jo prasideda istorijos vyniojimas – nuo smulkmenos išvynioji į didįjį naratyvą. Dažnai atsitinka taip, kad naratyvas, kurį padiktavo smulkmena, prieštarauja didžiajam naratyvui.

Simono Konarskio gatvėje stovi buvęs dvarelis, jo terasoje ant grindų yra po dvi raides sudėliotas užrašas „Kompiuteriai“. Niekas nežino, kodėl tos raidės atsirado. Ten buvo Vilniaus kompiuterių namai! Pradedi nuo tų grindų vynioti tai, kaip sovietmečiu vyko kompiuterizacija. Kodėl Sovietų Sąjungoje buvo kopijuojamos kai kurios technologijos iš Vakarų? Yra senas naratyvas, kad Sovietų Sąjunga atsiskyrė nuo pasaulio geležine uždanga, bet daugeliu atvejų geležinę uždangą pastatė Vakarai, ribodami naujas kompiuterines technologijas.

Knygos viršelis

Taip, kaip dabar mėginama technologiškai izoliuoti Rusiją?

Lygiai taip pat. Tai neatsirado per vieną dieną, geležinė uždanga buvo statoma daug metų. Iš Vakarų ėjo didelė iniciatyva atsiriboti nuo pasaulio priešo – Sovietų Sąjungos. Tai vyksta ir šiandien. Iš tokių mažų dalykėlių kartais išsivynioja dideli dalykai, ir tai yra įdomu.

Apie didžiuosius naratyvus kartais tik užsimenu savo knygose, detaliai neaiškinu, bet įžvalgus skaitytojas gali juos iššifruoti, suprasti. Tai yra miesto kasdienybė, bet ji dažnai būna susijusi su didesniais dalykais.

Nors Vilniuje gyvenu vienuolika metų, miesto prisijaukinimas užtruko. Jūsų pirmoji knyga buvo tam tikras lūžio taškas. Einu gatve ir jau žinau, kas yra bromsargis, kodėl prie „Danijos“ batų parduotuvės yra meškučiai… Einu Didžiąja gatve ir žinau, kodėl visos cerkvės vienoje pusėje išsirikiavusios. Tai atvėrė naujus horizontus. Ši knyga truputėlį kitokia, atitolstama nuo objektų, per vieno labai svarbaus miesto istoriją pasakojamos skirtingų sričių ar net Lietuvos istorija. Kas lėmė būtent tokį posūkį?

Didele dalimi lėmė tai, kad man atsibodo žiūrėti, kaip yra naikinami mano aprašyti reliktai. „Sparta“ – didžiulis fabrikas, aprašiau jį, bet prasidėjo pandemija, ir mano rašymas sustojo. Kol knyga pasirodė, nebeliko emblemos, paskui ir paties „Spartos“ fabriko pastato. Paliko kaminą, vėliau tikriausiai ir jį nugriaus.

Pamačiau, kad triūsas prie reliktų, skulptūrėlių, emblemų ar užrašų, likusių nuo sovietmečio, yra beprasmis, nes jie sunaikinami. Kam prisirišti prie konkretaus objekto, kurio ateitis labai abejotina? Todėl imdavau šiek tiek plačiau: imu sritį ir pasakoju apie ją kaip apie visumą. Reliktas man praranda tą svarbą, kuri buvo pirmoje knygoje apie senąjį Vilnių.

Knygoje yra vienuolika skyrių, skirtų dailei, literatūrai, muzikiniam gyvenimui, knygų pasauliui, „Spartai“, juvelyrams, vaistinėms, šachmatams, prekybai, kompiuterių namams. Kodėl būtent tokie pasirinkimai? Ar buvo sunku sudaryti baigtinį temų sąrašą?

Po pirmosios knygos buvo sugalvota, kad bus dar šimtas pokario arba sovietmečio reliktų. Į pirmą knygą jų tilpo turbūt dvidešimt penki, dabar tilpo tik vienuolika. Rašau storas knygas, šiems krizės laikams netinku – pirmoji 800 puslapių, antroji 1000, ši 750. Šios buvo suplanuota gerokai daugiau nei 1000 puslapių, todėl teko skaudama širdimi atsisakyti kai kurių temų.

Į knygą pateko netikėtai daug menininkų: rašytojų, knygininkų, dailininkų, kompozitorių. Teatralai nukeliavo į kitą knygą, bet čia atsitiktinumas. Už šachmatus labai kovojau, nes pats esu šachmatininkas, ir man tai labai artima tema. Būtinai norėjau, kad Vilniaus šachmatų klubas būtų šioje knygoje.

Nereikia žiūrėti į ši tomą kaip į visumą. Kaip į visumą reikia žvelgti į visas tris knygas. Pirmoji knyga buvo apie senąjį Vilnių, net trys knygos bus apie pokario ir sovietinį Vilnių.

Nuostabūs tada buvo honorarai. Septintą aštuntą dešimtmetį buvo apie penkiasdešimt profesionalių rašytojų, kurie nieko daugiau nedirbo, gyveno vien tik iš rašymo. Ir dar antra tiek buvo tokių, kurie būtų galėję nedirbti ir būtų išgyvenę vien iš honorarų (jie buvo didesni nei vidutinis to meto atlyginimas), bet dirbo redakcijose ar žurnaluose.

Vilniaus kompiuterių namams ir „Spartai“ skirti atskiri skyriai. Kiti apima platesnius nei viena institucija laukus. Kuo iš daugybės sovietinių įstaigų, fabrikų, įmonių būtent šios pasirodė išskirtinės, vertos atskiro platesnio dėmesio?

Kompiuteriai nėra tik vienas fabrikas, tai plati veiklos sritis. Jei užkalbintume žmogų gatvėje ir paklaustume, ar sovietmečiu buvo uždraustas džiazas ir kibernetika, jis, aišku, atsakytų: „Taip, viskas buvo draudžiama.“ Mano knygose parodoma, kad buvo ne visai taip. Situacija buvo kur kas sudėtingesnė. Pavyzdžiui, džiazą propagavo ir komjaunimas – kavinės, džiazo klubai buvo steigiami valdžios nurodymu.

Kibernetika – kompiuterinių struktūrų dalis. Ji irgi buvo labai propaguojama, buvo verčiamos iš anglų kalbos knygos. Adolfas Laimutis Telksnys išpranašavo ir mobiliuosius telefonus – jis buvo ir daug metų išliko geriausias kibernetikas Lietuvoje.

„Sparta“ įgavo galbūt nepelnytą svorį todėl, kad fabrikų reliktų yra labai mažai. Gamyklų buvo daugybė, tačiau nėra už ko užsikabinti: jos perstatytos, išnuomotos dalimis, nėra emblemų. „Sparta“, kaip ir „Lelija“, buvo ta, kuri rašant knygą buvo išlaikiusi savo reliktus. „Lelija“ buvo atidėta vėlesniam tomui, o „Sparta“ pateko į šią knygą.

Miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Daug dėmesio skiriate knygų kultūrai, knygynams, leidykloms, atskiri skyriai skirti ir rašytojų gyvenimui. Dirbate leidybos srityje ir galite palyginti laikotarpius – ko dabar labiausiai pasigendate Lietuvos knygų kultūroje? Aišku, visi džiaugiasi, kad nebeliko Glavlito, tačiau sovietiniai knygų tiražai dabar keltų pavydą.

Tiražai buvo nulemti istorinių aplinkybių. Buvo paprasta priežastis – kadangi knygų asortimentas buvo siauras, jų buvo leidžiama tris ar penkis kartus mažiau negu šiandien, bet didesniais tiražais, dešimteriopai didesniais negu šiandien. Tiražų nereikėtų vaikytis, kelti dėl jų nostalgiją.

Anuomet buvo sukurta knygų rašymo, platinimo, prekybos industrija. Nuo mažens talentingi vaikai dalyvaudavo literatūriniuose konkursuose, buvo atrenkami per „Genio“, „Moksleivio“ žurnalus, paskui įstodavo į filologiją, ir Rašytojų sąjunga imdavo kai kuriuos iš jų kuruoti. Jie įstodavo į jaunųjų rašytojų sekciją dar būdami studentai. Padedant Rašytojų sąjungai ir universitetui būdavo išauginamas būsimas autorius.

Tarp Rašytojų sąjungos narių ir leidyklų buvo labai glaudūs ryšiai: „Vaga“ ir „Mintis“ leido ne bet kokias knygas (kaip kad šiandien gali bet kas išleisti), o patikrintas laiko, kokybiškas. Buvo išplėtota rašytojų socialinės rūpybos industrija. Rašytojų sąjunga turėjo Literatūros fondą, kuris veikė kaip profsąjunga. (Aš įstojau į Rašytojų sąjungą tikėdamasis, kad karstą nupirks, nes tokios kalbos sklido, bet, pasirodo, ir to jau nebedaro mirus rašytojui.)

Sistema buvo laisvarinkinė, leidyklos nuo honoraro, kurį sumokėdavo autoriams, dar dešimt penkiolika procentų sumokėdavo Literatūros fondui. Kadangi honorarai buvo dideli, fondas galėjo pastatyti rašytojams kelis gyvenamuosius namus Vilniuje, dar yra ir dveji poilsio namai pajūryje – Palangoje ir Nidoje.

Dabar sistema nebeveikia. Atsirado Lietuvos kultūros taryba… Paradoksas: sovietmečiu veikė laisvoji rinka, o dabar atsirado lyg sovietinis reliktas, kuris perskirsto iš alkoholio ir rūkalų akcizų surinktus pinigus literatūros reikmėms, tačiau skaitytojas nemoka papildomai rašytojams per literatūros fondus.

Nuostabūs tada buvo honorarai. Septintą aštuntą dešimtmetį buvo apie penkiasdešimt profesionalių rašytojų, kurie nieko daugiau nedirbo, gyveno vien tik iš rašymo. Ir dar antra tiek buvo tokių, kurie būtų galėję nedirbti ir būtų išgyvenę vien iš honorarų (jie buvo didesni nei vidutinis to meto atlyginimas), bet dirbo redakcijose ar žurnaluose. Šiandien galbūt iki dešimties tokių galėtume suskaičiuoti. Dabar rašytojus nukonkuravo vertėjai – jie gyvena geriau nei autoriai, o sovietmečiu ir tie, ir tie neblogai gyveno. Socialinės rūpybos sistema buvo neprasta, bet šiandien jos neįmanoma atkartoti jokiomis formomis, nors galbūt reikėtų pagalvoti…

Visuomenėje paplitęs stereotipas, kad sovietmečiu menininkai buvo labai gerai aprūpinti – tiek muzikai, tiek dailininkai, tiek rašytojai. Kiek jūs su šia nuomone sutiktumėte? Kurių iš jų padėtis buvo prestižiškiausia?

Man nepatinka nusistovėjusi dogma, kad rašytojai arba menininkai turėjo privilegijų. Literatai, veikę prie Literatūros fondo, turėjo privilegijų. Dailininkai turėjo Dailės fondą, kompozitoriai ir muzikantai turėjo Muzikos fondą – buvo sukurtos neblogos sistemos.

Iš rašytojų ir dailininkų viršūnės privilegijų turėjo tik tie, kurie buvo įlindę į politiką. Jie gavo privilegijų, bet ne dėl to, kad buvo menininkai, o kad buvo politikai. Nereikia tų dalykų painioti. Atskyrę politizuotus rašytojus matome, kad rašytojai iš esmės veikė oficialiai per Literatūros fondą. Galbūt yra privilegija, jei skaitytojas sumoka dalį pinigų, bet aš tuo labai abejoju. Tas pats ir su daile bei muzika.

Ko iš visų jūsų aprašytų objektų ir reiškinių dabar Vilniuje jums labiausiai trūksta? Ką norėtųsi sugrąžinti, jei būtų įmanoma?

Šachmatų klubą – buvo nuostabi vieta. Kadaise mokiausi šachmatų mokykloje prie Lukiškių aikštės. Kai buvau mažas, lankiausi ir Vilniaus šachmatų klube, kuris buvo įsikūręs prie Alumnato kiemo – didžiulis kiemas ir pastatai. Ten šachmatininkai jautėsi kaip dvarponiai, turėjo rūmus per du aukštus. Trūksta šachmatų industrijos, kuri buvo palaikoma valstybiniu lygmeniu.

Nostalgiją kelia ne visų vienodai vertinamas miesto sudalijimas į miestelius pagal specializacijas: vienas medikų miestelis Antakalnyje, kitas Santariškėse, sportininkų miestelis… Man labai patiko ta idėja. Dešinėje Neries pusėje buvo sukoncentruoti visi sporto objektai: Sporto rūmai, „Žalgirio“ stadionas, Ledo rūmai, dvi irklavimo bazės, – nuostabi idėja. Dabar iš sporto miestelio liko tik keli apleisti pastatai, iš aštuonių objektų veikia vienintelė „Žalgirio“ irklavimo bazė.

Kokie atradimai jums buvo netikėčiausi rengiant šią knygą?

Niekada nemaniau ir netikėjau, kad žmogaus atmintį galima pakeisti. Pradėjęs rašyti apie vėlesnius reliktus radau labai daug liudininkų, kurie matė tuometinius įvykius savo akimis (tada jie buvo jauni, dabar jau senukai). Pradėjus su jais bendrauti nuostabą sukėlė tai, kad istorinė atmintis, kuri išliko archyvuose, nesutampa su jų asmeniniais prisiminimais.

Istorinę atmintį jų galvose išstūmė kolektyvinė ar kultūrinė atmintis – jie ima kalbėti fasadinėmis frazėmis. Išklausai, užduodi kontrolinių klausimų ir supranti, kad jie truputį fantazuoja, nori pagražinti. Paskiri antrą susitikimą ir pradedi kalbėtis intymiau, tada jie atsiveria ir ima kalbėti labai konkrečiai. Prisikasti prie asmeninės istorinės atminties yra problema, bet manau, kad man pavyko.

Per šiuos trisdešimt metų užaugo tam tikra mankurtų karta, kuri neprisimena savo tėvų, senelių gyvenimų arba į juos žiūri per dūmais aprūkusį kultūrinį stiklą. Jie mato tik istorinės tėvų ir senelių praeities siluetus, o ne tikrą vaizdą. Mano knygos tą stiklą šiek tiek praskraidina. Aš tuo džiaugiuosi.

Pabaigoje norėčiau paklausti apie ateities planus. Jau užsiminėte, kad turėtų atsirasti ir ketvirtoji knyga, skirta tam pat laikotarpiui, kaip ir trečioji. Ar dar negalvojate apie penktąją, skirtą Nepriklausomybės laikotarpiui?

Turbūt vertėtų, nes labai įdomūs yra lūžio, 1990–1995, metai.

Yra daug žmonių, visiškai atmetančių sovietmetį: dėl suformuotos kolektyvinės atminties „jis mums neįdomus“. Bet yra ir tokių, kurie tada užaugo, jiems tai yra įdomu, jie jaučia nostalgiją savo vaikystės ir jaunystės laikams. Galbūt jiems nepatinka tai, kas dabar yra rašoma apie jų jaunystės laikus, o šioje knygoje jie randa savo kasdienybę ir realybę be jokių pagražinimų.

Padėjau rašyti atsiminimų knygą Arvydui Stašaičiui – jis yra odiozinė asmenybė, kapitalizmo ideologas, buvęs Verslininkų sąjungos prezidentas. Pastebėjau, kad knyga buvo sutikta su nepasitenkinimu, nes Lietuvos gyventojų terpėje yra išlikusi psichologinė trauma iš tų laikų. Dabar labai gerai ištyrinėti politiniai ir istoriniai Dainuojančios revoliucijos įvykiai, tačiau kas vyko ekonomikoje, socialiniame gyvenime… Žmonės dalyvavo kurdami naująją Lietuvą. Sunku pasakyti, kas svarbiau, – Dainuojanti revoliucija ar tie kardinalūs pokyčiai.

Daugelis sako, kad to meto politinis elitas yra geras, bet pirmieji kapitalistai yra blogi. Žmonės dar prisimena, kaip nešė savo indėlius ir juos prarado. Tai buvo trauminis laikotarpis. Apie jį rašyti bus įdomu, bet turėtų praeiti daugiau laiko, nes skausmas kol kas dar smarkiai jaučiamas. Galbūt parašysiu aš, o galbūt jau kiti, daug jaunesni miesto ir istorijos tyrinėtojai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien