2020 08 01

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min
Geni rožes.
Susitikimai su rožėmis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

2020 08 01

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Miesto želdynus kurianti R. Mikailionytė: „Savo sodo noriu, kad čia vasaromis galėčiau būti su savo mama“

Frazėje apie svajonę turėti nuosavą sodą, kuriame galėtų valandas leisti su savo mama, ištartoje jau pačioje pabaigoje prieš mudviem atsisveikinant, man simboliškai sutilpo viskas, ką pokalbyje papasakojo sodininkė RENATA MIKAILIONYTĖ.

Vidurvasario popietę nuo praeivių akių atitvertame vienuolių rožių sodelyje Bernardinų bažnyčios pašonėje, Adomui Mickevičiui palaimingai skęstant Renatos rankomis sukurtoje pievoje, moteris kruopščiai genėjo rožes, – jos net žvilgsnis pasikeičia, kai ji stebi augalus. Ir pasakojo ji apie blizgesį, kurį dovanoja ką tik sutvarkytas sodas, kai, rodos, gali pajusti Dievą taip arti, kad net bijai kvėpuoti…

Esu girdėjusi istoriją, kad ramybės rožių sodelį uždarame Vilniaus Bernardinų bažnyčios kiemelyje esate sukūrusi kunigo Juliaus Sasnausko paprašyta.

Šitame sodelyje iš tikrųjų sustoja laikas, nejusti nuovargio, todėl ir myliu šią vietą – čia būna mano draugai, čia vyksta mano kelionė. Rožyno atsiradimas buvo mūsų bendras noras. Kai su kolegėmis suformavome gėlyną šalimais esančiame Adomo Mickevičiaus skvere, – koks sutapimas, tai įvyko mitingo prie šio paminklo 30-mečio proga, – sužinojau, kad kunigui Juliui Sasnauskui patinka rožės. Žinote, esu religingas žmogus, o Julius yra mano dvasinis vadovas, jo pamokslai ir Evangelijos skleidimas – mano dvasinės paskaitos.

Ilgainiui bendromis pastangomis, bendroms jėgoms ir mintims susijungus, padedant dizainerei Astai Grabauskienei, atsirado šis gotikinis bažnyčios bokšto aštuonkampę formą atkartojantis rožynas – kaip dedikacija mano dvasiniam vadovui, čia gyvenantiems broliams pranciškonams ir kitiems čia būnantiems žmonėms. Rožės čia atkeliavo iš Sibirkos rožyno, taip pat keletas dovanotų kunigui Juliui – jis norėjo, kad jos būtų pasodintos būtent čia. Ir kai susiformavo šis rožyno centras, natūraliai atsirado žalios vejos plotas, po kurį galėtum basas pavaikščioti, kitų augalų sektoriukai ir išėjimai į asfaltuotą takelį.

Sodas yra jausmas.

Man buvo gera šį sodą dovanoti ir paleisti. Ir tai, ką toliau jums kalbėsiu, iš tikrųjų nebus nieko nauja – visa tai jau esate girdėjusi, tačiau aš, sodininkė, tuo gyvenu ir kvėpuoju. Man gera, kad į šitą sodelį gali ateiti žmonės, prisėsti ant suoliuko, pabūti su kitais ar su savimi, matyti, kaip sodas kinta, ką jis duoda, koks būna pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą.

Visoks jis gražus, nes turi dvasią, ir nebūtinai turi būti išlaižytas: parodo, koks gali būti su piktžolėmis, kaip po liūties iškrinta rožės, kaip lauki, kol žiedai pražys, o paskui – nužydės, kaip ateina laikas rožėms negailestingai nurėžti šakas, kad vėl žydėtų. O šalia, žiūrėkite – alyvos ir zundos, kurios čia augo, prieskoninės žolelės, kurias augindavo vienuoliai. Man labai patinka augalų eklektika, todėl pasodinau ir gervuogių – jos taip gražiai žydi, jų tokie gražūs stiebai. Pažiūrėkite, kaip dailiai susipina su jazminu. Ir kai rožės – sakralinis, klasikinis augalas – susikryžiuoja su viksvomis, mėtomis, šaltmėtėmis, raudonėliais, čiobreliais ir kitais augalais, kai pratęsia Mickevičiaus pievą, esančią čia pat už nugaros, taip nuostabiai viskas suskamba.

Šiuo metu renovuojama Bernardinų bažnyčios tvora, kurią kunigas Julius vadina „Pink Floyd“ siena, ir ateityje, jeigu broliai pranciškonai sutiks, norėčiau šalia jos įrengti paprastas dėžes, kuriose augtų skinamos gėlės pamerkti prie altoriaus.

Pasirodo, jums šis rožynas, kaip ir skulptoriui Rimantui Sakalauskui kuriant altorių Bernardinų bažnyčiai, nusileido iš bažnyčios bokšto…

Taip, visada reikia pakelti galvą ir pažiūrėti į dangų, į horizontą. Prieš kiekvieną sodą kurdamas turi apsižvalgyti aplinkui – kur tu esi, o ne šiaip daryti, kas šaus į galvą. Japoniško ar barokinio sodo bet kur neįkursi.

Geni rožes.
Susitikimai su rožėmis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Bernardinų rožės ir architektūra.
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Rožės saulėje.
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Geni rožes.
Susitikimai su rožėmis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Rožių didžiuliai žiedai.
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Geni rožes.
Susitikimai su rožėmis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Vienuolių rožynas.
Brolių pranciškonų sodelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Rožės vienuolyne.
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Gervuogių šaka.
Gervuogės. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Dygliuota zunda.
Zunda. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Žiūri į rožes.
Susitikimai su rožėmis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Geni rožes.
Renata Mikailionytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Brolių pranciškonų sodelis, šalia dviaukščio namo.
Brolių pranciškonų sodelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Augalai sode.
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Rožės saulėje.
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Vienuolių sodas.
Zundos šakelė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Vienuolių sodas: veja, rožynas.
Brolių pranciškonų sodelis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Matyt, ne vienas sodininkas, kad ir kaip jam patiktų visos gėlės, pasakys, kad kai žiedus išskleidžia jo mylimoji rožė, patiriama pati harmonija ir pilnatvė. O kaip jums?

Man rožė yra sakralinis, karališkas, meilės ir mirties, netgi mados augalas. Daug įvairių jos simbolių ir įsivaizdavimų gali sugalvoti. Kaip ir girdėti sakant, kad rožės iššąla, kad yra lepios, dygios ir panašiai. Man norisi skleisti žinią, kad rožių bijoti nereikia, kad jos mėgsta žmogaus rankų prisilietimus. Tik reikia apsiginkluoti ir jas genėti, prižiūrėti – kad vis aktyvintųsi ir žydėtų, nupurkšti nuo amarų (arba juos ignoruoti – na čia kiekvieno pasirinkimas). Svarbiausia – žinoti informaciją, kokią rožę nusipirkti ir kaip pasodinti, nes pasodinimo gylis yra vienas svarbiausių gražiai rožei augti dalykų.

O kiek yra rožių žiedų formų – ir rodančių akutę, ir ne, ir kelių žiedo skyrių, o jų kvapai – plačiausio spektro. Tiesiog pasilenki ir bučiuoji, bučiuoji. Gali derinti pačias įvairiausias rožes, jų spalvas, kurti toms spalvoms prasmes.

Jeigu nori prisipratinti rožę, pirmiausia turi pamatyti, kokia yra jų įvairovė. Būna, žmonės paklausia: čia rožė? O ji žydi kaip obelų žiedais. Rožes galima derinti įvairiuose stiliaus kontekstuose, netikėčiausiais sąskambiais su kitais augalais. Vis dėlto brukti žmogui rožes, jeigu nepatinka, nereikėtų – viskas vertinga ir reikalinga ateina savo keliu, bręstant, per pojūčius, stebint gamtą. Žinote, ką sakau didiesiems skeptikams? Palaukite, augalas moko kantrybės, moko laukti: žiedo, vaisiaus. Juk kaip atrodo pasodintas sodas pirmaisiais metais? Nieko nematyti… Reikia laiko, kad augalai suaugtų, virstų masyvais. Žiūri į kokį lietvamzdį ir matai: auga jame beržai, ir galvoji: Dieve, kiek vilties! Arba levandos sėkla, įsispraudusi kažkada tarp trinkelių, išauga į didžiausią krūmą. Ir vėl ta pati mintis aplanko.

Todėl kartais man norisi ginti kritikuojamus naujų sodų projektus, nes tik sodininkas ar specialistas mato, kaip želdynas atrodys perspektyvoje.

Augalai turi dvasią, gyvastį ir prašo mūsų priežiūros – taip, kaip mes prižiūrime senolius, rūpinamės vaikais, gyvūnais, taip natūralu mums rūpintis ir augalais. Prižiūrėti – kiekvieno žmogaus prigimtinis dalykas.

Į miesto sodelius, parkus ir želdynus įsileidžiama vis daugiau natūralios gamtos – kuriamiems jūsų rankomis irgi tai būdinga. Kaip manote, kas lemia, kad šalia iščiustytų, nulaižytų kultūrinių sodų vis daugiau vietos paliekama natūraliai, laisvai, eklektiškai želdynų estetikai, biologinei įvairovei, laukinėms pievoms?

Iš tikrųjų man gražūs įvairūs sodai.

O dėl tų laukinių – dabar miesto apželdinimą užplūdusi būtent tokių gėlynų, kuriuose dominuoja viksviniai augalai, mados banga. Sunku pasakyti, iš kur tai atkeliavo: galbūt vieni pasakytų, kad iš Nyderlandų, kiti – kad olandai tai paskleidė Niujorke, o iš ten ši banga atsimušusi paplito po pasaulį. Tačiau ji tikrai paveikė augalais prekiaujančius medelynus, viešuosius miestų, privačius želdynus ir sodininkų madas.

Kita vertus, nieko čia nuostabaus – juk kas yra didžioji menininkė? Gamta. Vaikštai po miškus, braidai po pievas, po pelkes, stebi, kaip ten dėliojasi augalai, kur kas pasisėja, kaip nusidriekia jų lopai, kaip tuose lopuose koks nors asketiškas augalas sužydi. Stebi, kokie augalai gyvena pamiškėse, pakelėse, net tarp geležinkelių, kur pilamos anglys. Visa tai įkvepia žmogų kurti savus sodus ir matyti juose keturis metų laikus.

Štai dabar Adomo Mickevičiaus skvere auga peržydėję šalavijai, ir mes, prižiūrinčios šį gėlyną, jų dar kurį laiką nenukarpysime. Nes jeigu tai padarytume dabar, šalavijai atželtų ir ruoštųsi žydėti antrą kartą. Tačiau dar ne laikas, nes norime, kad žmonės matydami nužydėjusius stiebus suvoktų, kas yra vidurvasaris, kaip atrodo augalas, brandinantis sėklas. Lygiai taip pat nei rudenį, nei žiemą nenugenime apmirusių, sudžiūvusių augalų – kad parodytume, kaip jie miega. Mes visi gyvename keturių metų laikų sistemoje. Visais jais visos augalo dalys gražios, ir nebūtinai viskas gėlyne turi būti išpuoselėta.

Žinoma, kam nors pažvelgus į Mickevičiaus skvero gėlyną gali pasirodyti, kad čia mažai žiedų, o viksvų – per daug. Tačiau atidžiai įsižiūrėjęs tarp viksvų pamatysi žydinčias gubojas, subtiliai kylančias saulaines, kemerus, lendrūnus. Pavasarį tarp viksvų taip pat subtiliai įsipainiojusios žiognagės. Tereikia įsižiūrėti.

Kuriant laukinius želdynus miestų erdvėse svarbu atidžiai rinktis augalus, galvoti apie jų žydėjimo trukmę, pakaitumą, stiebo storumą, kad neišguldytų vasarą dažnai pasitaikančios liūtys. Ir rūpintis priežiūra – ji yra vienas svarbiausių dalykų, nes neprižiūrimas sodas, kad ir geriausiai suprojektuotas, kad ir kokių didelių investicijų sulaukęs, sunyks: augalai gali nušusti, išlūžti, sulaukėti, nukonkuruoti vieni kitus. Priežiūra būtina.

Visi mes esame skirtingi, visų mūsų susitikimai su gamta autentiški, vieni joje būname dažnai, kiti galbūt prie jos prisiliečiame tik per miesto sodus, galbūt tik čia tą gamtą pamatome. Pavyzdžiui, garbaus amžiaus moteriai, nebegalinčiai toli keliauti, einant į parduotuvę ar bažnyčią šie sodeliai gali tapti vieninteliu prisilietimu prie gamtos.

Apie tuos skirtingus susitikimus su gėlynais ir scenarijus, ką jie gali duoti, visada galvoju. Pasitaiko žmonių, kuriems tie želdynai visai nesvarbūs, kurie mato tik saviškius, ir tokiems nieko tokio leisti šuniui įlipti į viešą gėlyną – paskui taip ir būna, kad augalai nunyksta, ir mums tenka iš gėlyno vidurio dalinti kerą ir augalą vėl sodinti į pakraštį. Viskas priklauso nuo požiūrio – kiek turi vidinės kultūros, kiek pilietiškas esi.

Šią vasarą prie Mickevičiaus skvero mažiau turistų, tačiau ankstesnėmis vasaromis, rudenimis jie plūsdavo srautais į šį vieną iš Vilniaus architektūrinių žiedų. Ir būdavo – mes tvarkome gėlyną, sustoja kokie prancūzai ar japonai, klausinėja visko. Ir neįsivaizduojate – kaip dėkoja! Nustembi: na ir ko čia dėkoti atvažiavus trumpam į svečius. Žinoma, ir mūsų žmonės visada padėkoja.

Koks dar įdomus dalykas nutiko: šiais metais per karantiną žmonės norėdami pasimėgauti gamta masiškai ėjo į parkus, skverus, medelynai pavasarį buvo tiesiog iššluoti – negalėjome rasti nei reikalingų augalų, nei grunto dideliais maišais. Žmonės atsigręžė į sodininkystę, ir man tai labai gražu. Kiek ilgam ir kiek tai nuoširdu – čia jau kitas klausimas. Tačiau vis tiek manau, kad ši sudėtinga situacija padėjo mums prašviesėti ir atrasti pamirštas vertybes.

Juk augalai tiek daug duoda – ramybę, viltį, meilę, jie pakyli, atpalaiduoja. Jie didieji mūsų keliautojai – klajojantys mūsų prisiminimais, svajomis. Skubi kur nors senamiesčiu vakare, ir staiga tik pūkšt – pala pala, kas čia toks tave sustabdė? Ogi sausmedis, kuris vakarais kvepia taip stipriai – toks pats, koks augdavo Žemaitijos pakraštyje. Jo aromatas iškart nuteškia tave į vaikystę, kai lauke pasilenkęs močiutei, sėdinčiai ant suoliuko, plaudavai dubenyje kojas…

Augalai turi dvasią, gyvastį ir prašo mūsų priežiūros – taip, kaip mes prižiūrime senolius, rūpinamės vaikais, gyvūnais, taip natūralu mums rūpintis ir augalais. Prižiūrėti – kiekvieno žmogaus prigimtinis dalykas.

Portretas.
Sodininkė Renata Mikailionytė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Savo sodininkės darbais norite edukuoti žmones, paskatinti atrasti gilesnį santykį su viešosios erdvės želdynais. Kita vertus, o kaip šioje veikloje ieškote savo autentiškumo, būtent jums įdomių ar augalų kompozicijų, ar rūšių?

Aš visą laiką norėjau, kad mieste būtų rožynas, prie kurio vakarais ateitų mamos su vaikais, kavinių, susitikimų vietų apsupty. Ten, kur cirkuliuoja gyvenimas. Noriu, kad žmonės nebijotų rožių nei viešuose želdynuose, nei privačiuose. Noriu skleisti rožės simbolį. Netrukus tokį rožyną pristatysime Geto Aukų skvere (Rūdninkų skvere), ir už šią galimybę dėkoju Giedrei Čeponytei iš Vilniaus miesto savivaldybės, patikėjusiai man šią erdvę.

Čia sąskambyje su pievų augalais – gauromečiais, – juk žinote „ivan čajų“? – augs 60 rožių krūmų. Man norėjosi suderinti pievų augalus ir tuos, kurie auga nematomi nuo mūsų akių uždaruose senamiesčio kiemeliuose, o galbūt augdavo močiutės gėlynuose, tik dabar yra nebelabai vertinami ir pamiršti.

Tikiu, kad rožynas patiks žmonėms, tikiu, kad jį pastebės ir landšafto specialistai.

Praėjusiais metais vasarą buvo didžiulė sausra, ir todėl, kad buvo intensyviai šienaujama, miestuose daug kur išdegė žolė, išpliko šlaitai – verkti norėjosi matant. O šiemet atkreipiau dėmesį, kad tie patys šlaitai sausringu metu buvo palikti nešienauti. Regis, keičiasi žaliojo miesto politika: daugiau atidos žaliesiems plotams, daugiau laukinių pievų, šienaujama tik ten, kur būtina. Ką manote apie tokį besikeičiantį požiūrį?

Gerų dalykų vyksta mūsų mieste. Visada sakau, kad viskas priklauso nuo geros miesto galvos ir šalia jos esančių pagalbininkų, kurie myli savo darbą. Taip, keičiasi požiūris į pakrantes, viešuosius želdynus, skverus, parkus. Į tai investuojami didžiuliai pinigai. Ir nors pilna prieštaravimų bei kritikos strėlių projektams, tačiau iš esmės vyksta pagirtini dalykai. Vieni juda greičiau, kiti – lėčiau – turėkime kantrybės. Būkime pilietiški ir siūlykime savo projektus, jeigu kas nepatinka. Taip, aišku, gerai nešienauti ten, kur žmonės nevaikšto – žiūrėkite kaip tie šlaitai gražiai smilgomis vilnija saulės apšviesti. Tokia laisvė…

Pieva šalia paminklo.
Adomas Mickevičius, įsibridęs į pievas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Gėlės žiedas pievoje.
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Gubojų žiedynas.
Gubojų žiedynas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Pievų augalai.
Adomo Mickevičiaus pieva. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Pieva šalia paminklo.
Adomas Mickevičius, įsibridęs į pievas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Gėlės tarp viksvų.
Adomo Mickevičiaus pievos. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Pievos motyvas.
Levanda tarp viksvų. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Pievos motyvas.
Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šį pavasarį mus palikęs šviesaus atminimo lenkų kompozitorius Krzysztofas Pendereckis, savo sodą kūręs 50 metų, yra labai gražiai pasakęs, kad po savęs žmonėms nori palikti ką nors svarbaus: savo muziką ir savo sodą, o jis jį moko ne tik visų jūsų išvardytų dalykų, bet ir mokėjimo atrasti tai, kas paslėpta nuo mūsų akių. Ar jūs galvojate apie savo sodą?

Žinote, kai mes sutvarkome sodelius, sakau: pažiūrėk, kaip blizga. Kaip blizga! Apima toks stiprus, nepaaiškinamas jausmas – rodos, gali pajusti Dievą taip arti, kad net bijai kvėpuoti…

Aš vis pagalvoju apie savo sodą. Senamiestyje, kuriame gyvenu, Pranciškonų gatvėje, esu pasodinusi XIX amžiaus erškėtrožes, kurios jau peraugo mane pačią. Man gražu matyti, kaip čia ateina pasėdėti mamos su vaikais, kaip atsuka lėliukų veidus į žiedus, kaip pro šalį praeidamas jų aromato įkvepia kunigas, kaip moteris, atpažinusi mane, paprašo nukirpti šakelę. Taip, savo sodo noriu – kad čia vasaromis galėčiau būti su savo mama. Jo link einu. Žinoma, tai ir pavojinga, nes galiu ten įlįsti ir nebeišlįsti.

Ir jūsų sode, aišku, gyvens rožė?

Savaime suprantama.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.