2021 07 26

Toma Bružaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.
Timon Studler. Unsplash.com

2021 07 26

Toma Bružaitė

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Migracija yra neišvengiama. Pokalbis su dr. Egle Verseckaite-Grzeskowiak

Situacijai Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje vis dar kaistant, kalbamės su specialistais, kurie gali padėti suprasti įvykius, susijusius su migracija, nelegaliu sienos kirtimu, Lietuvoje įkurdintais ir prieglobsčio prašančiais migrantais. Į klausimus atsako ISM universiteto Ekonomikos ir politikos programos vyresnioji lektorė dr. Eglė Verseckaitė-Grzeskowiak.

Norėčiau pradėti nuo paprasto klausimo: kaip turėtume, arba, kaip būtų teisingiausia vadinti tuos žmones, kurie neteisėtai kerta Lietuvos sieną ir prašo čia prieglobsčio? Galime girdėti įvairius terminus: nelegalūs migrantai, pabėgėliai, ekonominiai migrantai, prieglobsčio prašytojai ir pan.

Pats plačiausias ir neutraliausias terminas būtų tiesiog „migrantai. Skirtingos šalys ir netgi skirtingos organizacijos skirtingai apibrėžia įvairias migrantų rūšis, neretai ta terminologija būna politizuota, kadangi tam tikri pavadinimai suponuoja tam tikrą elgesį su tais žmonėmis. Paradoksalu, kad „ekonominių migrantų“ sąvoką bandoma vartoti kaip neigiamą epitetą ir siekiama jiems užkirsti kelią, nors būtent ekonominiai migrantai – tie, kurie migruoja, norėdami dirbti užsienyje – kelia mažiausiai problemų juos priimančiai valstybei, lengviausiai integruojasi į visuomenę ir atneša jai naudą. Terminas „nelegalas“ laikomas nevartotinu, jį paprastai pasitelkia apskritai neigiamai migracijos atžvilgiu nusistatę žmonės, siekiantys sureikšminti neteisėto sienos kirtimo ar tvarkingų dokumentų neturėjimo faktą ir jam skirti daugiau dėmesio, nei bet kuriems kitiems atitinkamos situacijos elementams.

Šiuo atveju verta prisiminti, kad šis terminas atsirado tarpukariu, pavyzdžiui, britams kalbant apie žydus, bėgančius nuo fašizmo į Palestinos teritoriją. Ir būtent tokio tipo žmonėms po Antrojo pasaulinio karo galiausiai buvo sukurtas oficialus „pabėgėlio“ statusas. Tai primena, kad žmonės, bandantys išsigelbėti iš sudėtingų aplinkybių, dažnai netelpa į rėmus, nubrėžiamus tam tikroje vietoje ir tam tikromis sąlygomis galiojančių taisyklių, tačiau pastarųjų kaita gali vilktis iš paskos realybei, būti skausminga ir ilgai trunkanti. Ne veltui didžioji dalis lietuvių, pasitraukusių į Vakarus nuo sovietų, yra ne Europoje, o tolimesnėse šalyse, nes Vakarų Europos šalys jų nenorėjo ir stumdė nuo savęs. Tik 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijoje buvo įtvirtintas oficialus pabėgėlio statusas, toks, kaip jis suprantamas dabar, ir teiktas būtent tik nuo įvykių Europoje nukentėjusiems žmonėms, atsiribojant nuo, pavyzdžiui, per karą nukentėjusių korėjiečių ar pakistaniečių. Šio statuso taikymas už Europos ribų buvo išplėstas tik 1967 m. –protokolu, kurio iki šiol netaiko kai kurios šalys (pavyzdžiui, Turkija iki šiol oficialiai pripažįsta tik europiečius pabėgėlius). 

Nors daugelis „pabėgėlio“ sąvoką vartoja plačiau, apibūdindami visus nuo neramumų ar stichinių nelaimių bėgančius žmones, dauguma jų, vis dėlto, netelpa į gana specifinius, pagal europietišką fašistinių/ komunistinių režimų patirtį minėtosios konvencijos apibrėžtus rėmus, kur pagrindinis dėmesys tenka pilietinių ar politinių teisių apribojimams. Praktiškai tik apie ketvirtį prieglobsčio ieškančių žmonių atitinka siaurąją konvencijos sampratą ir gauna pabėgėlio statusą, patenkinus jų individualius prieglobsčio prašymus. Taigi, mūsų atveju šiuos sieną kirtusius žmones tiksliausia būtų vadinti „prieglobsčio prašytojais, turint omenyje ir tai, kad ne vieno iš jų prašymai bus atmesti. 

dr. Egle Verseckaite-Grzeskowia. Raimundo Adžgausko nuotrauka

Ar ši situacija, kai grupės žmonių neteisėtai kerta Lietuvos–Baltarusijos sieną, iš tiesų yra krizė? Vis pasigirsta nedrąsūs specialistų svarstymai, kad vis tik tai nėra jokia krizė, nelegaliai sieną kertančių skaičius nėra ypatingai didelis. Kaip Jūs vertintumėte?

Iš vienos pusės, skaičiai nėra itin dideli, iš kitos pusės, jie yra didesni nei mums įprasta, todėl nenuostabu, kad tai sukelia krizės pojūtį – mes nesame tam pasiruošę. Įdomu pastebėti, kad Europos Sąjungai priimant Dublino reglamentą (pagal kurį už prieglobsčio prašytojus atsakinga ta ES valstybė, kur jie pirmiausia kerta sieną) buvo tikėtasi, kad pagrindiniai prieglobsčio prašytojų srautai eis būtent per rytines ES sienas (ne veltui „Frontex“ įsikūrė Varšuvoje). Kai dėl situacijos Artimuosiuose Rytuose, ypač dėl pokyčių Libijoje, didžiausi srautai ėmė plaukti per Viduržemio jūrą, išryškėjo pietinių ES kraštų nepasirengimas su tuo tvarkytis, tad Lietuva šiuo klausimu nėra išskirtinė.

Migracija yra natūralus reiškinys, jos sustabdyti neįmanoma, kol egzistuoja ekonominiai ir socialiniai skirtumai tarp šalių. Tačiau didžioji dalis migracijos srautų yra istoriškai susiformavę, pavyzdžiui, jie jungia buvusias kolonizuotas šalis su jų buvusiais kolonizatoriais ir panašiai. Lietuva savo ruožtu istoriškai daugiau susidūrė su emigracija, o imigracija mums yra pakankamai naujas reiškinys ir joje dar reikia susivokti tiek visuomenei, tiek mūsų institucijoms. Tai, jog per tuos kelis dešimtmečius nuo SSRS žlugimo taip ir nepastatėme fizinės užkardos pasienyje su Baltarusija, iš dalies atspindi mūsų ilgai puoselėtą viltį, kad Lukašenkos režimo žlugimas yra tik laiko klausimas, kad Baltarusija ilgainiui įsijungs į europietiškas struktūras ir siena praras aktualumą, tačiau šiandien situacija išties yra krizinė.

LR Krašto apsaugos ministerija krizę apibrėžia kaip „tarptautinio ar šalies įvykio sąlygotą situaciją, kai jos poveikio įvairiems valstybės sektoriams mastas kelia pavojų šalies saugumui ir stabilumui ir gali turėti neigiamų pasekmių valstybės ginamoms vertybėms, interesams ar tikslams“. Pagal šį apibrėžimą esama situacija išties turi krizės požymių, nes šie žmonės nėra šiaip prieglobsčio ieškantys migrantai, juos čia tikslingai siunčia Lukašenkos režimas, vyksta hibridinis karas, kurio pagrindinis siekis ir yra kelti grėsmę stabilumui, o šie žmonės tampa jo įrankiais. Galime įžvelgti ir grėsmę mūsų ginamoms vertybėms – lengva teoriškai pasisakyti už žmogaus teises, kol neprireikia jomis realiai pasirūpinti nepatogioje situacijoje. 

Kas yra tos mūsų ginamos vertybės, apie kurias kalbate? Vieni sakytų, kad, pavyzdžiui, tautiškumui, šalies homogeniškumui, europietiškoms ar net krikščioniškoms vertybėms kelia grėsmę kaip tik patys migrantai, kurie atvyksta iš labai skirtingų kultūrų. Kiti nurodys, kad migrantų teisių suvaržymas, jų sulaikymas be teisės laisvai judėti ir įsikurti yra grėsmė demokratijai, žmogaus teisėms. Ar įmanoma tas vertybes ir jų apsaugą suderinti? Kokiu būdu?

Šiuo atveju omenyje turiu tai, kad oficialiai Lietuva pasisako už žmogaus teises ir tokius režimus, kaip Lukašenkos, kritikuoja būtent dėl žmogaus teisių pažeidimų. Ne veltui Lukašenka pasirinko būtent tokį hibridinio karo įrankį – jam labai patogu pirštu badyti, esą Lietuva pati negerbia žmogaus teisių, tvarkydamasi su migrantais, taigi neturi moralinės teisės apie jas aiškinti kitiems. 

Vėlgi, tenka prisiminti, kad praktiškai nė viena pasaulio valstybė neužtikrina vienodų teisių savo piliečiams ir likusiems žmonėms, o ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 22-asis straipsnis žmonių ekonominių, socialinių, kultūrinių teisių įgyvendinimą sieja su kiekvienos valstybės „struktūra bei ištekliais, ir skirtingi valstybių pajėgumai nėra naujiena. Ne veltui filosofė Hannah Arendt pabrėžė, jog „teisės turėti teises“ užtikrinimas yra neatsiejamas nuo priklausymo konkrečiai politinei bendruomenei. Tad nenuostabu, kad tie, kurie nėra tam tikros valstybės piliečiai, joje tam tikrais aspektais neišvengiamai traktuojami kaip nepilnaverčiai žmonės ir ne visos jų teisės būna užtikrinamos – tai ne pateisinimas, o tik paaiškinimas, kiek realybė yra nutolusi nuo žmogaus teisių idealų.

Tokie režimai, kaip Lukašenkos, yra kritikuojami būtent dėl to, kad pažeidžia savo pačių piliečių teises, tuo tarpu dėl migrantų teisių pažeidimų būtų galima kritikuoti praktiškai visą pasaulį ir visas šalis laikyti veidmainėmis. Be abejo, yra esminių skirtumų tarp to, kokiomis vergiškomis sąlygomis migrantai laikomi, pavyzdžiui, tam tikrose Persijos įlankos šalyse (kur prieš keletą dešimtmečių buvo sąmoningai apsispręsta prioritetą teikti ne musulmonams imigrantams, o kviestis, pavyzdžiui, indus ir filipinietes, nes tokiu atveju yra lengviau pateisinti kitatikių traktavimą kaip antrarūšių, kai broliški imigrantai iš kitų musulmoniškų šalių galėtų imti reikalauti lygių teisių), ir to, kokias sąlygas jie randa kokioje nors Vakarų Europos valstybėje, tačiau migrantai niekur nėra visiškai prilyginami saviems piliečiams.

Šalies homogeniškumas yra mitas, nes nė viena visuomenė iš tikrųjų nėra vienalytė.

Vis dėlto, norėčiau sureaguoti ir į pirmąją Jūsų klausimo dalį apie tai, ar skirtingų kultūrų migrantai kelia grėsmę tautiškumui, šalies homogeniškumui, europietiškoms ar netgi krikščioniškoms vertybėms. Visų pirma, tenka apgailestauti, kad daugelis apie krikščioniškas vertybes kalbančių žmonių nelabai jas išmano. Ne vienoje Senojo Testamento knygoje pabrėžiama, kad atvykėlius reikia pamaitinti ir aprengti, su jais elgtis kaip su savais, nes žydai patys buvo atvykėliai Egipte, o ir Naujajame Testamente Jėzaus šeima buvo pabėgėliai. Pats Jėzus savo pamokymuose pabrėžė, kaip svarbu priglausti keleivį, ir kaip pavyzdį mums, be kita ko, pateikė gerąjį samarietį, pasirūpinusį nukentėjusiu kitataučiu. Katalikų Bažnyčios mokymas nuo XIX a. pabaigos pripažįsta žmogaus teisę migruoti, ieškant geresnio gyvenimo savo šeimai (tai nereiškia, kad visos valstybės turėtų apleisti savo sienų kontrolę, tačiau svarbu tai daryti žmoniškai), pagal jį siekis kriminalizuoti patį bandymo imigruoti faktą yra nepriimtinas, netinkamas ir migrantų traktavimas kaip antrarūšių bei nužmoginančių epitetų vartojimas. Deja, tiek viešojoje erdvėje, tiek kasdieniškai bendraudami su bendrapiliečiais, vis susiduriame su fariziejiškais pasisakymais, nederančiais su giliu, tikru krikščioniškumu. 

EPA nuotrauka

Su juo taip pat nesuderinamas šalies homogeniškumo išaukštinimas, kuris yra mitas, nes nė viena visuomenė iš tikrųjų nėra vienalytė. Homogeniškumo iliuzija tegali būti palaikoma per tam tikrų grupių ignoravimą ar net aktyvią priespaudą, tad tai nėra tikra vertybė. Konkrečioje visuomenėje matematiškai visada dominuoja tam tikra konkreti kultūra – tai galbūt galima pavadinti tautiškumu. Tačiau tai nereiškia, kad negalima rasti būdo sugyventi su skirtingomis mažumų kultūromis. Jeigu europietiškomis vertybėmis laikysime tai, kas įvardinta Europos Sąjungos sutarties preambulėje  – „neliečiamas ir prigimtines žmogaus teises, taip pat laisvę, demokratiją, lygybę ir teisinę valstybę“ – tai vietos kultūrinei įvairovei lieka pakankamai daug. Be abejo, visi suprantame, kad dėl potencialaus kultūrų nesuderinamumo labiausiai besibaiminantys žmonės omenyje paprastai turi musulmonų tikėjimo imigrantus, bet yra ir kitų patriarchaliniais principais besivadovaujančių kultūrinių grupių. Būtent dėl jų  Europos šalims prireikė Stambulo konvencijos, įgalinančios pasipriešinti tiems, kurie, pavyzdžiui, reikalauja leisti moterų apipjaustymą ir tikina, kad tai jų kultūros dalis. Liberalizmo filosofai (ypač kanadiečiai, nagrinėjantys multikultūrinę visuomenę) yra išplėtoję tokią poziciją – liberalioje demokratijoje konkrečios kultūros raiškos nereikia riboti tol, kol ji nesudaro kliūčių atskiriems asmenims, panorėjus, iš jos išeiti ir nebaudžia savo grupės narių už atsisakymą tą kultūrą puoselėti. Praktikoje ši pozicija dažnai suvedama į tai, kiek toje kultūroje yra lyčių lygybės. Kultūrų trintis iš tiesų gali vykti, tačiau svarbu nusistatyti aiškias taisykles bei lūkesčius ir nutarti, kur brėžiama ta plonytė raudona linija, kurios peržengimas nebūtų toleruojamas, iki jos paliekant pakankamai daug lanksčios erdvės.

 Nemažai žiežirbų sukėlė neseniai Seimo priimti įstatymai, sugriežtinantys valstybės atsaką į migrantų krizę, ir rezoliucija, kur kai kurie migrantai apibūdinami kaip aktyvūs hibridinio karo dalyviai. Valstybės tarnautojai turi priimti gana sudėtingus sprendimus. Viena vertus, esame šalia agresyvaus kaimyno, kuris net nebandė nuslėpti, jog šie migrantų srautai yra tikslingai suplanuoti tam, kad pakenktų valstybei. Situacija parodė, jog mūsų resursai taip pat yra riboti ir dideli migrantų srautai iš tiesų gali sukelti krizę. Tad reikšmingas uždavinys – apsaugoti valstybės sienas ir nesukelti panikos visuomenėje. Kita vertus, pas mus atvyksta žmonės, kurių pamatines teises mes privalome užtikrinti. Kaip išspręsti šią įtampą – ir pasaugoti sieną, ir užtikrinti atvykstančių teises?

Nekyla abejonių, kad tai iš tiesų yra hibridinis karas, todėl Seimo sprendimai yra ganėtinai suprantami. Apskritai, tai, kaip valstybės tvarkosi su prieglobsčio prašytojais, turi ženklų poveikį tolimesnėms tokių žmonių srautų perspektyvoms. Viena vertus, ne vienoje šalyje priimta sprendimų bent tam tikrą laikotarpį riboti tokių asmenų judėjimą, neleidžiant jiems įsikurti, kadangi nemažai prašymų būna atmetama ir tie žmonės būna išsiunčiami iš šalies. Tačiau judėjimo apribojimo laikotarpį svarbu priderinti prie prašymų apsvarstymo proceso trukmės. Mūsų atveju, to siekiant gali kilti keblumų – kaip minėjo Migracijos departamento direktorė, per tokį trumpą laiką sudėtinga suspėti išnagrinėti prieglobsčio prašymus, ypač trūkstant personalo. 

Kita vertus, mokslininkai yra nustatę, kad itin svarbus yra vadinamasis „integracijos langas“ – pirmieji naujojoje aplinkoje prieglobsčio prašančio žmogaus praleisti mėnesiai. Jeigu jam kurį laiką neleidžiama dirbti ir pačiam pasirūpinti savimi, didėja tikimybė, kad jis ir vėliau bus našta priimančiajai valstybei. Ten, kur prieglobsčio prašytojai nėra uždaromi ir valstybės išlaikomi, kur jie turi galimybių patys savimi pasirūpinti, toje šalyje atvykėliai daug sėkmingiau integruojasi į visuomenę. Vakarų Europos valstybėse ši dilema itin opi, nes jos iš pradžių nenori prieglobsčio prašytojams leisti integruotis, vildamosis, kad pavyks jais atsikratyti. Vis dėlto, tokiu būdu jos sukuria ydingus precedentus ir išlaikytinių įvaizdį.

Yra du svarbiausi veiksniai, galintys padaryti poveikį požiūriui į migrantus. Visų pirma – švietimas. Antras svarbus veiksnys – kokybiškas tiesioginis asmeninis kontaktas su kitataučiais, leidžiantis pamatyti, kad „jie tokie pat žmonės“.

Optimalaus sprendimo čia nėra ir negali būti, nes migracija, kaip reiškinys, meta iššūkį įvairiems tradicinės valstybės sampratos elementams. Tačiau tik Šiaurės Korėjos lygio dariniams gali kilti ranka tokius iššūkius pasitikti šūviais pasienyje. Kompromisinis variantas lyg ir galėtų būti sunkiai įveikiamas fizinis barjeras su keliais aiškiais sienos kirtimo punktais, kur prieglobsčio prašymai būtų iškart dokumentuojami, o jų svarstymas būtų vykdomas kiek įmanoma efektyviau, neprarandant nuodugnumo. Tačiau juk visi puikiai suprantame, kad daugumai tų žmonių Lietuva yra tik tarpinė stotelė, o ir su dokumentacija nėra taip paprasta, kai reikalų tenka turėti su ne itin sėkmingai veikiančiomis tam tikrų valstybių biurokratinėmis institucijomis.

EPA nuotrauka

Kodėl, Jūsų manymu, kyla toks didelis nepasitenkinimas dėl į Lietuvą atvykstančių migrantų? Protestuotojai kelia plakatus su užrašais „Europa yra mūsų“, visuomenininkai ir kai kurie politikai siūlo griežtai neįleisti į šalį prieglobsčio prašytojų, jei būtina, panaudoti ir tokias drastiškas priemones, kaip vandens patrankos. Tai tikrai nėra momentinė reakcija, tyrimai rodo, kad dauguma piliečių nenorėtų kaimynų kitataučių, komentaruose matoma baimė, tarsi atvykstantieji atims, sunaikins mūsų kurtą gerovę. Iš kur visa tai kyla? Kodėl taip lėtai keičiasi mūsų požiūris? Ką reikėtų daryti, pavyzdžiui, visuomenininkams, žurnalistams, politikams, kad situacija keistųsi?

Priešiškumas migrantams yra ganėtinai universalus reiškinys, Lietuva šiuo klausimu nėra išskirtinė, visame pasaulyje yra panašių tendencijų, nuo Donaldo Trumpo išrinkimo Amerikos prezidentu iki „Brexit“ referendumo, nuo riaušių Pietų Afrikoje iki situacijos Čilėje, kur iš aukšto žiūrima į migrantus iš Peru. Dalis problemos priežasčių glūdi tiesiog žmogiškojoje prigimtyje, neužtikrintumo ir kitoniškumo baimėje, tačiau migracijos politizavimas pastaruoju metu auga, ji apipinta mitais, trūksta supratimo apie realią migracijos situaciją. Pavyzdžiui, daugeliui mūsų būdingas eurocentrizmas ir nustembame sužinoję, kad ne Europa, o Azija šiuo metu yra ir daugiausiai emigracijos, ir daugiausiai imigracijos patiriantis žemynas, arba kad vos keliolika procentų prieglobsčio ieškančių žmonių pasiekia Vakarų valstybes.

2015 m. 33-jose šalyse atlikta „Ipsos MORI“ apklausa rodo, kad „baimės akys didelės“ – respondentai gerokai pervertina imigracijos dydį. Pavyzdžiui, argentiniečiai ir japonai mano, kad jų šalyje imigrantų procentas yra šešis kartus didesnis nei iš tikrųjų, Italijoje – trigubai, Olandijoje ir Jungtinėje Karalystėje – dvigubai, Indijoje – penkiasdešimt kartų, o Brazilijoje – net aštuoniasdešimt kartų daugiau procentų. 

Nors imigracijos nauda ekonomikai įrodyta ne kartą, daliai visuomenės būdingas nelogiškas darbo vietas atimančio ir kartu iš pašalpų gyvenančio imigranto vaizdinys. Migraciją labai patogu eskaluoti tam tikriems politikams, nes migrantai nėra rinkėjai, juos lengva paversti atpirkimo ožiais savo gyvenimo kokybe nepatenkintos visuomenės dalies akyse. Situaciją dar labiau užaštrina žiniasklaida, kuri daugiau dėmesio skiria neigiamiems įvykiams, problemoms bei politikų pasisakymams, negu teigiamoms istorijoms ar gilesnei migracijos priežasčių analizei. Prieš keletą metų mano kolegės iš ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto atliktas tyrimas parodė, kad kuo daugiau žmogus seka žinias, tuo labiau bijo migrantų. 

Mokslininkų nustatyta, kad yra du svarbiausi veiksniai, galintys padaryti poveikį požiūriui į migrantus. Visų pirma – švietimas. Labiau išsilavinę žmonės mažiau bijo migrantų, nes nekonkuruoja su jais dėl darbo vietų ir valstybės finansų, dar svarbesnė išsilavinimo pasekmė – atviresnė mąstysena, sugebėjimas priimti įvairovę kaip pliusą ar bent jau kaip neišvengiamybę, o ne kaip grėsmę. Sovietmečio palikimas ir tuo laikotarpiu vyravęs polinkis į niveliaciją dar labiau apsunkina gebėjimą priimti įvairovę ir tai pasireiškia įvairiose gyvenimo srityse, ne tik migracijos klausimu. Antras svarbus veiksnys – kokybiškas tiesioginis asmeninis kontaktas su kitataučiais, leidžiantis pamatyti, kad „jie tokie pat žmonės“, tačiau daugelis žmonių apie migrantus žino tik tiek, kiek mato žiniasklaidoje. Dėl šios priežasties labai svarbu vengti tendencingų, sensacingų antraščių ir reportažų. Gerovės mums niekas neatims, greičiau bus priešingai, jeigu rasis daugiau galimybių atvykti ekonominiams migrantams, kurie nori dirbti ir tapti visuomenės dalimi. Jeigu apsunkinamos galimybės imigruoti tiesiog geresnio gyvenimo ieškantiems vadinamiesiems ekonominiams migrantams, nuo to migracijos srautai neišnyksta, tiesiog pereina į mažiau legalius kelius, ir taip užsisuka nelegalumo spiralė, kurios mums visiems norėtųsi išvengti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien