Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Migrantų stovykloje liūdesį džiaugsmu perkeičia šv. Mišios

Šv. Mišios Pabradėje. Leonardo Lipskij nuotrauka

Prancūziškų giesmių repeticijos. Mušamo būgno garsai. Musulmonų pagarbi laikysena ir retkarčiais prie lūpų priglaudžiamas smilius, nebyliai triukšmaujančiųjų prašant tylos. Aplink zujantys vaikai. Ir bene svarbiausia – liūdesį perkeičiantis džiaugsmas. Tai – tik keletas detalių, kurios leidžia geriau įsivaizduoti šeštadieniais prieglobsčio prašytojų stovykloje tvyrančią nuotaiką. Tądien čia aukojamos šv. Mišios.

Kaip kilo ši iniciatyva, kodėl ji reikšminga? Ir kuo ypatingas šis, katalikus draugėn telkiantis, laikas? Atsakydami į šiuos ir kitus klausimus mintimis dalinosi kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorė sesuo Jolita Matulaitytė MVS ir brolis joanitas Elijas Butkus CSJ.

Kodėl stovykloje neturėjus šv. Mišių?

Nuo minėto, vieno iš migrantų kardinolui A. J. Bačkiui užduoto, klausimo ir prasidėjo ketvirtą gyvavimo mėnesį skaičiuojanti šv. Mišių iniciatyva. „Migrantų krizės pradžioje nuvykau į Švenčionis, Adutiškį, po to – su „Caritu“ į Pabradę. Ten prancūziškai ir angliškai kalbinau atvykėlius iš Kamerūno, Kongo, Togo… Vienas jų manęs paklausė, kodėl negali turėti šv. Mišių. Taigi tai buvo prieglobsčio prašytojų iniciatyva“, – sakė kardinolas A. J. Bačkis.

Praėjus keletui dienų nuo apsilankymo Pabradės užsieniečių registracijos centre, kardinolas ir ses. Jolita susitiko su centro vadovu Aleksandru Kislovu. Pastarasis, kalbėdamas apie prieglobsčio prašytojų situaciją, paminėjo dvasinių poreikių svarbą. „Aš tuomet užsikabinau, sakau – gal galėtume aukoti šv. Mišias? Pirma jų reakcija buvo atsargi, buvo baiminamasi, kad tai netaptų katalikų ir musulmonų (kurių stovykloje yra dauguma) susipriešinimo priežastimi“, – teigė kardinolas.

Kard. Audrys Juozas Bačkis Pabradėje. Leonardo Lipskij nuotrauka

Visgi galiausiai iniciatyvai buvo pritarta – pirmosios kardinolo šv. Mišios įvyko besibaigiant vasarai, dar rugpjūčio 29-ąją. Jos kas šeštadienį, dažniausiai aukojamos kardinolo ar Šv. Jono kongregacijos brolių, vyksta iki šiol. Gruodžio 11-ąją Pabradės prieglobsčio prašytojų stovykloje buvo aukojamos jau 16-osios šv. Mišios.

Laikas, kai džiaugsmas liejasi per kraštus

„Vasaros pabaigoje pradėtos aukoti šv. Mišios vykdavo nedidelėje palapinėje, pievoje, viduryje gyvenimo: vienoje palapinės pusėje stovėjo gyvenamosios palapinės, kitoje – krepšinio aikštelė. Tai buvo vieta, kurioje vieni šnekučiavosi, kiti meldėsi, treti žaidė krepšinį“, – pasakojo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorė Jolita Matulaitytė. Tačiau dabar, atvėsus orams, Mišios aukojamos viename iš mobiliųjų namelių.

Pasak pašnekovės, pasiruošimas Mišioms prasideda likus daugiau nei pusvalandžiui iki jų pradžios. Migrantai patys pasiskirsto, kuris šįkart perskaitys skaitinį, kuris – psalmę. Kartu renkasi giesmes, repetuoja. „Į prieglobsčio prašytojų stovykloje aukotas Mišias brolis Elijas atsivežė būgną. Labai spontaniškai atsirado vienas juo grojęs migrantas, o po šv. Mišių jie dar valandėlę giedojo patys!“ – teigė ses. Jolita Matulaitytė.

Šv. Mišios Pabradėje. Leonardo Lipskij nuotrauka

Jai antrino ir Šv. Jono kongregacijai priklausantis brolis Elijas, sakydamas, kad mintis į šv. Mišias pasiimti instrumentą, buvo vykusi: „Tai viską pakeitė. Jie aktyviai dalyvavo, grojo, šoko, dviese ar trise mušė būgną – Mišių pabaigoje džiaugsmas liejosi per kraštus. Tai – tikrai įspūdinga! Manau, kad bet kuris, kartu su migrantais dalyvavęs šv. Mišiose, galėtų tai paliudyti. Tai atvejis, kai jų liūdesį pakeičia per kraštus besiliejantis džiaugsmas. Kaip kad 30-oje psalmėje – „pakeitei mano liūdesį džiugesiu“. Šios Mišios man būtent yra tokia patirtis!“

Pasak brolio joanito, ši patirtis ir įkvėpė plėtoti iniciatyvą ne tik organizuoti Mišias šeštadieniais: „Kai pamatai, kaip prieglobsčio prašytojai persikeičia, atrodo, savaime atsiranda jėgų ir noro ieškoti galimybių, sukurti daugiau tokių liūdesį džiaugsmu keičiančių progų.“

Br. Elijas Butkus CSJ. Rido Damkevičiaus nuotrauka

Susitikimas – tikra dovana

Brolis Elijas teigė, kad Pabradės stovykloje vykstančios šv. Mišios perkeičia ne tik prieglobsčio prašytojus, bet ir jį patį: „Pokytis vyksta jau vien todėl, kad tarp mūsų užsimezgė ryšys. Jie jau nebėra nepažįstami migrantai, jie tampa broliais. Galbūt taip yra todėl, kad mūsų vienuolyne yra nemažai brolių iš Afrikos šalių, kurį laiką gyvenau su jais Prancūzijoje. Aš esu įpratęs į brolius kreiptis „broli“, nesvarbu, ar jis būtų pietietis, ar lietuvis. Lygiai taip pat ir su migrantais – man jie jau yra broliai.“

Pašnekovo teigimu, kiekviena šeštadieninė išvyka į Pabradės prieglobsčio prašytojų stovyklą, turi ypatingą reikšmę ir jo maldos gyvenime. „Aš ne tik kartu su jais galiu melstis už juos, tačiau vėliau juos atsimenu ir savo asmeninėje maldoje. Aš esu įsitikinęs, kad, nepaisant priežasčių, dėl kurių jie čia atvyko, jie atkeliavo tikrai ne iš gero gyvenimo. Dėl to man gaila. Ačiū Dievui, kad galiu jiems bent šiek tiek padėti“, – sakė vienuolis ir pridūrė, kad norint padėti migrantams nebūtina daryti kažko įspūdingo. Pasak jo, jau vien susitikimas prieglobsčio prašytojams yra tikra dovana.

Šv. Mišios Pabradėje. Leonardo Lipskij nuotrauka

Maldoje su katalikais ir – musulmonai

Svarbu pažymėti, kad didžioji dauguma Pabradėje apsistojusių prieglobsčio prašytojų – musulmonai. Skaičiuojama, kad iš 800 stovyklos gyventojų tėra apytiksliai 40 katalikų. Tačiau įtampos dėl išpažįstamų skirtingų religijų ses. Jolita Matulaitytė teigia nepastebėjusi. Greičiau jau priešingai – prieglobsčio prašytojai draugiški, atviri, kviečia apsilankyti savo gyvenamoje vietoje bei kartu nusifotografuoti. Taip pat yra pagarbūs katalikų liturgijos atžvilgiu: „Mišioms vykstant palapinėje, jeigu kažkas eidamas pro šalį ar žaisdamas krepšinį garsiau prabildavo, musulmonai parodydavo tylos ženklą. Jie labai saugodavo tą erdvę, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios.“

Galimybė dalyvauti šv. Mišiose taip pat domino ir stovykloje gyvenančius musulmonus. Jie, atsiklausę, ar gali dalyvauti kartu, džiaugdavosi gavę teigiamą atsakymą. Pasak VA „Carito“ direktorės, tai tikriausiai lėmė dvi priežastys. Viena vertus, jie būdavo suinteresuoti dalyvauti iš smalsumo, kita vertus, jie yra pasiilgę bendravimo – kalbina vieni kitus, taip pat ir nori būti patys pakalbinti. Be to, Mišioms vykstant palapinėje, į ją prigužėdavo ir vaikų. „Vaikams būdavo tiesiog įdomu, kas čia vyksta jų nuobodžioje stovyklos kasdienybėje. Jie įlįsdavo į palapinę, susėsdavo ant žemės ir dalyvaudavo Mišiose“, – sakė ses. Jolita Matulaitytė.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ direktorės teigimu, nuolat bendradarbiaujama su prieglobsčio prašytojų stovyklų administracijomis ir domimasi, ar jose yra krikščionių. Pavyzdžiui, Naujininkų stovykloje (Vilniuje) šiuo metu yra apsistojusios dvi krikščionių šeimos. Kadangi stovykla yra Vilniaus šv. Teresės parapijos teritorijoje, ten taip pat artimiausiu metu savo tarnystę pradės parapijos kunigai.

Ses. Jolita Matulaitytė MVS. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ nuotrauka

„Aš negaliu taip gyventi ir sakyti – mes viską padarėme“

Kardinolo Audrio Juozo Bačkio teigimu, prieglobsčio prašytojai žiniasklaidoje nuo pat pradžių buvo pristatomi beveik kaip priešai. Buvo gąsdinama įvairiomis pasekmėmis, kilsiančiomis tuomet, kai į šalį įsileisime kitų religijų bei kultūrų žmones. „Todėl kilo visuomenės priešiškumas ir nenoras priimti kitokius žmones, buvo baiminamasi, kad jie sudrums mūsų gyvenimą. Dabar, kai viskas atiduota pasienio apsaugai, atrodo, kad reikalas išspręstas. Mes apsipratome – lyg nebūtų šalia mūsų problemos. Atstums, išstums, ir viskas bus gerai. O aš manau, kad reikia skubiai ieškoti sprendimų“, – pažymėjo kardinolas.

Pasak jo, sprendžiant šią problemą bendradarbiauti turėtų ne tik politikai, pagalbą teikiančios organizacijos bei žmonių teisėmis besirūpinančios institucijos, tačiau ir kiekvienas krikščionis: „Migrantų problema turėtų paliesti mūsų, krikščionių sąžinę – kaip mes elgiamės? Nors bendros politikos mes šiandien nesame pajėgūs pakeisti, tačiau galime parodyti meilės artimui gestą. Negalime ramia sąžine gyventi, kada kiti kenčia šalia mūsų. Man sąžinėje neramu, aš negaliu taip gyventi ir sakyti – mes viską padarėme.“

Šv. Mišios Pabradėje su kard. Audriu Juozu Bačkiu. Leonardo Lipskij nuotrauka

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis teigė, kad turime ieškoti išeičių iš turimos situacijos, suteikti galimybę krikščionims pabūti kartu, pasimelsti. Taip pat ir parodyti, kad mūsų krašto broliai krikščionys nėra abejingi jų išgyvenimams. Tad šv. Mišios ir yra vienas iš būdų, kuris padeda įnešti vilties į nerimo ir baimės kupiną migrantų kasdienybę. „Nerūšiuokim – čia politinis emigrantas, čia ekonominis… Būkime krikščionys. Mylėkime savo artimą, būkime jiems artimi“, – ragino kardinolas.

Dabarties problemos ir ateities iššūkiai

Klausiantiems – kuo aš galėčiau būti naudingas? – Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ siūlo savanoriauti tiek ruošiant, tiek dalijant humanitarinę pagalbą migrantams. Taip pat – organizuojant užimtumo veiklas prieglobsčio prašytojų stovyklose. Šiuo metu ieškoma ir galimybių migrantams įgyti šiltų žieminių batų. „Žmonės turi mažiau galimybių padovanoti dėvėtus, tačiau tebetinkamus kitam dėvėti batus. Todėl ieškome paramos, kuri leistų jų nupirkti“, – sakė sesuo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien