Mildos istorija: priklausomybė – tai liga, kuri sulygina visus

Priklausomybės ligos gali visiškai sužlugdyti žmogui gyvenimą. Todėl svarbu laiku kreiptis į specialistus ir nedelsiant ieškoti pagalbos. Dienraščio „Bernardinai“ tinklalaidžių ciklas skirtas kiekvienam, norinčiam geriau suprasti klastingas priklausomybių ligas. Tai ne instrukcija ar moralas, bet liudijimas, kad priklausomybė nėra mirties nuosprendis. Kad visuomet yra ir kitas kelias.

Tinklalaidės parengtos bendradarbiaujant su priklausomų asmenų bendruomene „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas. Pats išsivadavęs iš priklausomybės gniaužtų, kunigas įsitikinęs, kad tik savipagalba gali padėti atrakinti naujo gyvenimo duris. Bendruomenėje „Aš esu“ nuolat gyvena nuo 15 iki 20 asmenų, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų ar azartinių lošimų. Per visą gyvavimo laikotarpį bendruomenė padėjo rasti viltį ir žengti pirmuosius sveikimo žingsnius daugiau nei keliems šimtams žmonių. Dauguma jų sėkmingai grįžo į visuomenę, susirado darbą, sukūrė šeimas, augina vaikus.

Bendruomenė „Aš esu“ atvira visiems paliestiems priklausomybės ligų ir ieškantiems pagalbos.

Gavusi antrą šansą gyventi

Milda bendruomenėje „Aš esu“ atsidūrė lygiai prieš metus. Čia pateko tiesiai iš slaugos namų, į kuriuos iš ligoninės, Mildos žodžiais, buvo atvežta tik numirti. Milda nebegalėjo valdyti nei rankų, nei kojų ir netgi kalbėti – taip jos kūną buvo sumaitojusi ir išsekinusi priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. Tačiau moteriai buvo dar baisiau, kad ji visa tai suvokė, tad prisimindama savo būklę tikina, jog to nelinkėtų nė didžiausiam priešui.

Tai, kad šiandien Milda vėl gali judėti ir kalbėti, ji laiko stebuklu, Dievo duotu antru šansu gyventi. Bendruomenėje „Aš esu“ moteris sako atsidūrusi pačiu laiku ir čia jaučiasi esanti savo vietoje. Tiesa, pasak jos, jau niekada nebebus tokia sveika ir stipri kaip anksčiau.

„Sėdžiu, žiūriu į žmones, žaidžiančius krepšinį, darančius mankštą, ir suprantu, kad aš taip jau nebegalėsiu. Aš juk labai mėgau sportuoti, daug bėgiodavau, sporto salė būdavo mano antri namai. Ir kai suprantu, ką praradau, truputį liūdna“, – dalijasi Milda. Tačiau čia pat priduria, kad nepaisant to ji tarp čia esančių žmonių jaučiasi esanti lygiavertė.

„Ši liga sulygina visus. Ir jaunus, ir senus, ir turtuolius, ir vargšus, ir išsilavinusius, ir baigusius tik pagrindines mokyklas. Prieš šią ligą lygūs visi“, – išmintingai reziumuoja Milda.

Pirmą kartą prisigėrė 14 metų

Apie savo vaikystę Milda pasakoja nedaug. Pamini tik faktą, kad ji buvo gana skaudi, patirta daug išgyvenimų. Vaikystėje mama ir močiutė Mildai leisdavo įkišti pirščiuką į alkoholio taurelę ir palaižyti, esą kad vaikas žinotų, kas tai yra. Tačiau pirmą kartą sąmoningai Milda alkoholio paragavo būdama keturiolikos, o drauge ir pirmą kartą prisigėrė taip, kad nieko nebeprisiminė. Viskas įvyko per vieną šeimos šventę. Mildos gerokai vyresnė pusseserė paauglei nukniaukė butelį „Amareto“ likerio, ir jį ši visą ir išgėrė. Nors kitą rytą Mildą labai troškino, skaudėjo galvą, ji vėmė ir blogai jautėsi, jos tuomet tai labai neišgąsdino – „ėjo ir praėjo“.

Vėliau mokykloje po pamokų Milda eidavo su draugais pasivaikščioti. Draugai gerdavo alų, ji taip pat jo norėdavo, tad kartą su draugėmis nusprendė nusipirkti: „Mes neprisigėrėme, skanus jis nebuvo, tačiau pajutau savotišką laisvę, pasitikėjimą savimi, buvo gera, linksma, o praėjus keletui valandų jau buvau visiškai normalios būsenos ir galėjau grįžti namo.“

Tokie Mildos išgėrinėjimai prasidėjo nuo 15–16 metų. Tuo laikotarpiu ji pirmą kartą paragavo ir narkotikų – amfetamino. Nuo jo Milda pasijuto labai blogai ir prisiekė sau niekada to nebedaryti, tačiau savaitgaliniai išgėrinėjimai tebesitęsė. Milda tada dar neprisigerdavusi, jausdavusi ribas. Iki maždaug 18 metų. Tada prasidėjo kitas grimzdimo į alkoholizmo ir kvaišalų liūną etapas.

Gerė ir vartojo kvaišalus drauge su vyru

Būdamas aštuoniolikos Milda susipažino su savo būsimuoju vyru. Drauge su juo išgėrinėti pradėjo daugiau – jau ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis. Tuo metu buvo populiarus narkotikas – vadinamieji „ratai“. Tiesa, Milda iš pradžių jų nevartojo, tačiau laikui bėgant susigundė pabandyti, siūlytojui papasakojus apie nuostabų šio narkotiko poveikį. Iš tiesų Mildai „ratai“ labai patiko, paliko didžiulį įspūdį, ir dabar jauna moteris drauge su alkoholiu vartojo ir narkotikus. Taigi prasidėjo savaitgaliai su „ratais“, „žole“ ir nemažu alkoholio kiekiu. Vėliau, nepavykus gauti gerų „ratų“, juos pakeitė amfetaminas.

„Ir vėl tuo pačiu ritmu – šiokiadieniais alus, savaitgaliais kažkas stipresnio ir dar kitos medžiagos“, – prisimena Milda.

Kai moteris ėmė lauktis, liovėsi gerti ir vartoti narkotikus, tačiau nekantriai laukė, kada baigsis devyni mėnesiai ir gims kūdikis – laukė, kada vėl galės svaigintis. Taigi gimus dukrai po maždaug trijų mėnesių Milda „tiesiu taikymu grįžo prie to paties ritmo“. Negana to, amfetaminą moteris ėmė vartoti ne tik savaitgaliais, bet ir šiokiadieniais. Pasirodo, amfetaminas Mildai auginant mažą vaiką suteikdavo daug jėgų, ji visur suspėdavo, jai beveik nereikėdavo miego, tačiau, pasak jos, jokių rimtų pasekmių ji tada nepatyrė, išskyrus kartkartėmis didžiulį nuovargį, kūno išsekimą, bet ji žinodavusi, kaip tai „pataisyti“.

Šeimos griūtis ir kiti vyrai

Kai Mildos dukra išėjo į darželį, moteris įsidarbino, tad, jos teigimu, „festivalių“ sumažėjo, jie vykdavo tik savaitgaliais. Tačiau neilgai trukus Milda vėl ėmė gerti beveik kasdien. Kiek vėliau pradėjo dirbti darbą, kuriame reikėjo darbuotis ir savaitgaliais, tad tomis dienomis jos vyras su dukra išvažiuodavo pas jo tėvus į kaimą. Namuose likusi viena Milda pradėjo bendrauti ir gerti su kaimynais. Per vienas išgertuves susipažino su kaimynystėje gyvenusiu vyru ir užmezgė su juo romaną.

Netrukus Mildos šeima iširo, vyras persikėlė gyventi į nuomojamą butą, o Mildos meilužis atsikraustė gyventi pas ją. Milda dar giliau grimzdo į svaiginimosi pelkę, o meilužis, kuris svaiginosi drauge, pradėjo prieš ją smurtauti. Vyras buvo daug metų sėdėjęs kalėjime, tad smurtas nesiliovė. Milda ne kartą jį buvo išvariusi iš namų, tačiau šiam pažadėjus nebesmurtauti vėl įsileisdavo, ir užburtas gėrimo, narkotikų vartojimo bei muštynių ratas sukosi toliau. Galiausiai Milda ryžosi meilužį išvaryti visiškai. Tai jai pavyko, tačiau po to ji dar ilgai jautė baimę sutikti jį ar jo draugus gatvėje.

Netrukus Mildos gyvenime atsirado kitas vyras, gerokai už ją vyresnis, tačiau, moters tikinimu, tai vieninteliai santykiai, kurių jai gaila. Milda su naujuoju draugu puikiai sutarė ir jautėsi laiminga, tačiau juodu alkoholio taip pat nevengė, įsimylėjėliams atrodė, kad jie geria saikingai. Tiesa, Milda narkotikų tada jau nebevartojo. Deja, išgertuvių su naujuoju gyvenimo draugu greitai nebepakako. Moteris pradėjo išgėrinėti darbe, o grįžusi namo – ir su juo.

Kartais pora išvažiuodavo atostogų į užsienį, tačiau ten taip pat abu daug gerdavo, tad nebūdavo nė ką prisiminti. „Nežinau, ko ten važiuodavom, juk gerti galėdavom ir namie“, – ironizuoja Milda. Vėliau ji perėjo dirbti į savo naujojo draugo įmonę, dirbo iš namų, ir nebeliko jokių kliūčių gerti. Gerdavo darbo metu, po to, grįžus namo vyrui, ir su juo. Kad šiam nekiltų įtarimo, kad likusi namie geria, Milda sugalvojo gudrybę. Ji nebeimdavo namuose buvusių gėrimų, tačiau juos užsisakydavo per taksi. Tai „sėkmingai“ tęsėsi kurį laiką, kol galiausiai Mildos gudrybė išaiškėjo, ir naujasis gyvenimo draugas ją išvarė ir iš namų, ir iš darbo.

Girtos vienišos šventės ir ligoninių maratonas

Milda grįžo į savo namus ir pasijuto visko netekusi: ir vyro, ir darbo, ir dukters, kuri nebenorėjo su ja gyventi. Moteris liko visiškai viena, tačiau gėdijosi skambinti net artimiesiems. Taigi ji gėrė dieną ir naktį. Viena. Ir per Kūčias, ir per Kalėdas, kurių dėl girtumo nebeatsimena. Tarpušvenčiu buvo Mildos gimtadienis, tačiau moteris jo taip pat nebeatmena. Likęs tik menkas Naujųjų metų prisiminimas, kaip Milda laukė fejerverkų, tačiau galiausiai nesulaukė ir jų. O vasario mėnesį moteris jau visiškai išsekusi atsidūrė ligoninėje vemdama krauju.

Tąkart medikams Mildą pavyko pastatyti ant kojų. Ji taip pat bendravo su psichologais, įkalbėjo grįžti pas ją dukrą. Ligoninėje moteriai buvo pasakyta, kad ji turi problemų dėl alkoholio vartojimo, tačiau Milda tai neigė, nenorėjo pripažinti, jog turi gydytis.

Milda grįžo namo, bet netrukus buvo paskelbtas karantinas, viskas buvo uždaryta, ir moteris po 3–4 mėnesių blaivybės užgėrė vėl. Ir vėl atsidūrė ligoninėje: žaizda skrandyje, skilęs raktikaulis, patempta čiurna, kraujo perpylimas. „Pastebėjau, kad užgerdavau tada, kai dukrai būdavo atostogos ir ji išvažiuodavo į kaimą. Ir vėl ligoninė, ir vėl tas pats. Vėl atsigaunu, viskas gerai, kraujas perpiltas. Vėl 2–3 mėnesius negeriu ir vėl užgeriu. Ir vėl trečią kartą tas pats. Vėl kraujo perpylimas, vėl ligoninė. Bet aš dar „neturiu“ problemos dėl alkoholio, aš dar galiu „susitvarkyti“ pati“, – ironizuoja Milda.

„Po trečio karto man buvo labai sunku. Jau buvo atėmę kojas, sunkiai vaikščiojau. Apie savaitę visai nevaikščiojau, tik sėdėjau vežimėlyje. Grįžusi iš ligoninės šlubuodama jau kiek galėjau paeiti. Ir tada nusprendžiau: „Stop. Gana.“ Buvo spalis, tačiau tas mano „gana“ truko tik iki Kalėdų“, – prisimena Milda.

Tada moteris per Kalėdas vėl užgėrė. „Nežinau, kas man tada šovė į galvą. Dar atsimenu, per Kalėdas buvome su broliu prie eglutės, grįžom, ir viskas – nieko neatsimenu. Po to aš pabudau tik vasario mėnesį, po reanimacijos, palatoje. Atsimenu tik nuotrupas. Baltus chalatus ir kažką kalbant: „Koks jos hemoglobinas? 23? Ar ji dar gyva?“ – pasakoja Milda.

„Atsimenu, atsimerkiau, žiūriu, varva kraujas – daro perpylimą. Užsimerkiu, ir viskas. Ir po to  prisimenu, pradeda blaivėti galva, dairausi po palatą, bet jaučiu, kad nieko negaliu padaryti – nei kalbėti, nei judėti. Man šalta, ir aš bandau užsitraukti antklodę, bet nepajudinu rankos. Tik pirštus, – prisimena Milda. – Ir girdžiu kažką sakant: „Žiūrėk, žiūrėk, judina pirštus. Gyvens.“

Milda nebegalėjo ne tik judėti, bet ir kalbėti bei valgyti – buvo maitinama pro vamzdelį.

Paskutinė stotelė, arba „Dieve, daryk su manimi ką nori“

Nors Mildos būklė buvo labai sunki, ji neįstengė iki galo suvokti jos rimtumo. Laukė, kada vėl galės pakilti iš lovos, vaikščioti. Ir kai ligoninės personalas atvyko ją kažkur pervežti, Milda buvo įsitikinusi, jog ją veža į sanatoriją reabilitacijai, kad sustiprėtų. Tačiau netrukus moteris suprato atsidūrusi paliatyviosios slaugos ligoninėje, pasak jos, „paskutinėje stotelėje“. Ir Mildos aplankyti atėjo ne kineziterapeutas, bet sielovadininkė, ši paklausė, ar Milda yra tikinti, ar jai atvesti kunigą. Moteris negalėjo kalbėti, tad į sielovadininkės pasiūlymą atsakė „taip“ sumirksėdama akimis. Atėjęs kunigas suteikė Ligonių patepimo sakramentą. Tada atėjo Mildos mama. Ji verkė, tačiau dukra negalėjo suprasti, kodėl. Tik vėliau sužinojo, kad mamai buvo pasakyta ruoštis blogiausiam – geriausiu atveju Milda liks „daržovė“.

Sielovadininkė toliau slaugos ligoninėje lankė Mildą. Kartą sukalbėjusi „Gailestingumo vainikėlį“ staiga paklausė ją: „Ar sutiktum savo gyvenimą atiduoti Dievui atgal?“ Milda nesusimąsčiusi sumirksėjo „taip“. „Tau Jis leido gyventi, tai tu dabar grąžink savo gyvenimą Dievui, atiduok jį į Jo rankas“, – tęsė sielovadininkė. Po to ji išėjo, Milda prisimena, kaip žvelgė į ant sienos kabojusį šventą paveikslą ir galvojo: „Dieve, tikrai Tu man leidai gyventi, tai tik Tu ir turi teisę iš manęs atimti gyvybę – daryk su manimi ką nori.“

Taip prasidėjo Mildos kelionė iš priklausomybės į gyvenimą.

„Gyvenimas nėra lengvas, bet jis yra tikras. Tikri sunkumai, tikri džiaugsmai, tikra laimė, tikras skausmas – viskas yra tikra“, – šiandien taria ta pati, bet jau ir visai kita Milda.

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

www.asesubendruomene.lt