Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 13

Matas Baltrukevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Milžinas šešėlyje

Tadas Petkevičius. Maironio lietuvių literatūros muziejaus / Limis.lt nuotrauka

„Tėvynės labui: teisininkas Tadas Petkevičius“, sudarytoja Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021, 340 p.

Kartais atrodo, kad tarpukaris buvo tobulas laikas jauniems išsilavinusiems žmonėms. Aukštasis mokslas dar nebuvo masiškai prieinamas, o naujai besikuriančiai valstybei kiekvienas talentas buvo labai reikalingas.

Knygos viršelis

Bajoras, teisininkas, diplomatas, tarptautinių derybų dalyvis, rezistencijos veikėjas, politinis kalinys, muziejininkas, vertėjas, poliglotas, pasaulio tautų teisuolis. Žmogus, supažindinęs Balį Sruogą su būsimąja žmona Vanda Daugirdaite, Lietuvoje beveik nežinomas Tadas Petkevičius. Kodėl? Galbūt todėl, kad, kaip knygos pratarmėje rašė knygos sudarytoja, T. Petkevičiaus anūkė Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė, „Niekada nesiveržęs į pirmąsias, matomiausias, pozicijas, jis visada buvo tarp pirmųjų veikliausiųjų“.

Labai greitai po knygos pasirodymo į Amžinybę iškeliavusi E Lukėnaitė-Griciuvienė visą gyvenimą atidavė Nacionaliniam muziejui – archeologė jame įsidarbino iškart po studijų baigimo ir dirbo kone pusę amžiaus. Tad ir jos sudaryta knyga – archeologinio kruopštumo darbas, atliktas visų pirma iš mokslininkės, o ne iš anūkės perspektyvų.

1893 m. Šiauliuose gimęs T. Petkevičius buvo bajoras, jo tėvui mieste priklausė net septyni namai. Šeimoje lietuvybės būta nedaug, tačiau jau paauglystėje aplinkinių buvo laikomas susipratusiu lietuviu. Baigęs gimnaziją Šiauliuose, jis įstojo į Maskvos universitetą – iš pradžių Gamtos fakultetą, nuo 1912 m. perėjo į Teisių, nors vienu metu rimtai ketino tapti aktoriumi. Gyvendamas Maskvoje itin aktyviai įsitraukė į lietuvišką veiklą, ėmė bendradarbiauti spaudoje. Dėl karo studijas teko nutraukti, o praėjus keturiems mėnesiams po vasario 16-osios, T. Petkevičius grįžo į Lietuvą.

Lietuvoje T. Petkevičius pirmiausiai įsidarbino Lietuvos Tarybos sekretoriate, vėliau Ministrų kabinete dirbo reikalų vedėju. 1919 m. rudenį vedė kalbininko Jono Jablonskio dukterį Juliją. Per kelerius metus gimė sūnus Justinas ir dukterys Julija ir Jonė. Nuo 1921 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje. Po Antano Smetonos įvykdyto perversmo ministerijoje liko neilgai – atleistas iš etatinio darbo, tačiau gana dažnai buvo samdomas kaip konsultantas. 1927 m. Kaune galiausiai pavyko užbaigti karo nutrauktas studijas, tad po karjeros ministerijoje etapo ėmėsi akademinės veiklos, kurią derino su advokatūra. Nors darbo srityje buvo pokyčių, valstybinės institucijos dažnai pasitelkdavo T. Petkevičių kaip profesionalų teisininką, neretai komandiruodavo į užsienį.

Žlungant Lietuvos laisvei, T. Petkevičius buvo Lietuvos delegacijos, vykusios į Berlyną po Vokietijos paskelbto ultimatumo dėl Klaipėdos krašto, narys. Taip pat dalyvavo ir derybose su SSRS dėl savitarpio pagalbos sutarties. Lietuvai atgavus Vilnių, jis važinėjo dėstyti į lituanizuotą Vilniaus universitetą. Aktyviai dalyvavo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikloje, metus slapstė žydų tautybės mergaitę Avivit Kissin. 1945 m. su signataru Petru Klimu ir istorike Petronėle Lastienė rengė politinio protesto memorandumą JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybėms, galiausiai dėl jo buvo areštuotas, nuteistas aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme su turto konfiskavimu. Bausmę atliko Kyštymo lageryje, Čeliabinsko srityje, vėliau Kopeisko lageryje.

T. Petkevičiui grįžimą į Lietuvą palengvino Algirdo Brazausko tėvai, gyvenę Kaišiadoryse – būsimasis prezidentas buvo T. Petkevičiaus žento Balio studentas. Jie leido įsiregistruoti savo namuose. 1955 m. įsidarbino dabartiniame Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 1959 m. buvo atleistas ir išėjo į pensiją. Dar dirbdamas muziejuje ėmė iš įvairių kalbų versti mokslinę literatūrą, vėliau ėmėsi ir grožinės. Mirė 1964-aisiais.

Knygos autorė muziejininkė, archeologė Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė. Lietuvos muziejų asociacijos nuotrauka

Knygoje glaustai supažindinama su T. Petkevičiaus biografija, o vėliau atskiruose straipsniuose detaliau gilinamasi į asmenybę ir jo laikmetį. Apžvelgiama bajorų Petkevičių šeimos istorija, pristatoma Šiaulių miesto padėtis XIX a. pab.–XX a. pr., gilinamasi į knygos herojaus teisinę, diplomatinę ir rezistencinę veiklą, darbą muziejuje, vertėjo kelią, bibliofiliją.

Didžiulę knygos dalį užima T. Petkevičiaus korespondencija – tiek meilės laiškai būsimai žmonai Julijai, tiek gerokai proziškesni laiškai šeimos nariams iš Sibiro, susirašinėjimas su bičiuliais.

Pateikiami Vandos Daugirdaitės-Sruogienės, Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, sūnėno Vytauto Landsbergio, Pauliaus Galaunės, Valerijos Čiurlionytės-Karužienės ir kitų amžininkų atsiminimai apie knygos herojų. Publikuojama kelios dešimtys T. Petkevičiaus publicistinių tekstų, didžioji dalis jų apžvelgia tarptautinę padėtį Lietuvai kovojant dėl laisvės Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Knyga puikiai atskleidžia ilgo ir sudėtingo Lietuvai istorinio laikotarpio realijas per vienos asmenybės, įtrauktos į jų sūkurį, gyvenimą. Nuo romantiško jaunuolio, entuziastingai žiūrinčio į savo ir Lietuvos ateitį, iki žmogaus, kankinto Sibiro lageriuose ir susirūpinusio išgyvenimu. Išgyvenimas jam – ne tik kūno, bet ir dvasios poreikiai: naujos knygos, galimybės mokytis kalbų, susikurti, kiek įmanoma tokiomis sąlygomis, orų gyvenimą

„Nebuvo nė vienos okupacijos laikais mūsų krašto negerovės, dėl kurios T. Petkevičius nesisielotų, nebuvo reikalo, kuriuo jis nesirūpintų <…> Jis visuomet stengėsi pasilikti nuošaly, taip sakant, šešėly. Jam buvo visai svetimas garbės troškimas, afišavimasis, noras pasirodyti“, – rašė amžininkas, advokatas Zigmas Toliušis. Prabėgus daugiau negu pusei amžiaus, jis pagaliau sulaukė deramo dėmesio.

Matas Baltrukevičius yra Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centro vyriausias tyrėjas.

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?