2021 11 15

Irmina Frolova-Milašienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Miniatiūrinės Lietuvos bažnyčių kopijos, išdrožtos nuteistojo

Bažnyčių drožėjas Vytautas. Kalėjimų departamento nuotrauka

Šiuo metu Vytautas, atlikęs bausmę, jau gyvena laisvėje, kur, kaip jis pats sako, niekuomet nebūtų atradęs dar vieno savo talento – miniatiūriškai iš medžio padaryti, išdrožti įvairių pastatų, bažnyčių kopijas.

Laisvėje Vytautas buvo ir, matyt, toliau bus auksinių rankų meistras, pastatantis namą nuo pamatų iki rakto. Įkalinimo įstaigoje jis visą laisvą laiką ir gebėjimus skyrė naujai atrastam hobiui. Dabar šiuos ypatingus darbus – bažnyčių kopijas – jis paliko pataisos įstaigai, tikisi, kad čia dar atsiras jo sekėjų, kuriuos įkvėps jo kūriniai, kaip kadaise jį įkvėpė išėjusio nuteistojo pradėtas darbas.

„Aš čia nesėdėjau, aš čia gyvenau“, – apie savo netrumpą buvimą įkalinimo įstaigoje sako Vytautas. Jis, turėdamas auksines staliaus rankas, buvo įdarbintas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Ūkio skyriuje, kur dirbo įvairiausius darbus.

„Kur spyna sugenda, langas sulūžta ar dar kas – tvarkiau, taisiau, remontavau, net ir statybos darbų imdavausi. Savaitgaliais irgi tekdavo padirbėti – ką daryti, jeigu kažkam langas sulūžo, reikia tvarkyti“, – pasakoja Vytautas. 

Vytautas dirbo ne tik tai, ką jam nurodydavo, bet ir bandydavo visokiais būdais sutaisyti, patvarkyti tai, kas jam atrodydavo negražu. Savo iniciatyva padarydavo vazas, vazonus, įvairiausias skulptūrėles, netgi koplytstulpį.

„Man turi būti viskas gražu, sutvarkyta. Kartą išdrožiau grybą, nudažiau ir musę patupdžiau ant grybo – irgi iš medžio. O ryte žiūriu, laukiu, kokia bus kitų reakcija. Eina, matau, sustoja, žiūri. Sako man, „nu tu duodi“, – juokiasi iš savo staigmenų, darytų kitiems nuteistiesiems, Vytautas.

Kalėjimų departamento nuotrauka
Kalėjimų departamento nuotrauka
Kalėjimų departamento nuotrauka
Kalėjimų departamento nuotrauka
Kalėjimų departamento nuotrauka
Drožėjas Vytautas. Kalėjimų departamento nuotrauka

Vyras sako, kad pataisos įstaigoje ne sėdėjo, o gyveno, papasakoja, kad iš tikrųjų kaip namuose augino braškes, pomidorus, kitas daržoves, netgi katiną turėjo priglaudęs. Svarbiausia Vytautui buvo negulėti ant lovos. Beveik visą laisvą laiką jis skyrė naujai atrastam hobiui – smulkiems darbams iš medžio.

O bažnyčių kopijos prasidėjo nuo to, kad Vytautas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje rado kito nuteistojo pradėtą daryti kažin kokios pravoslavų cerkvės medinę mini kopiją pagal ant sienos kabantį paveiksliuką. Auksarankiui parūpo pabaigti jau išvykusio nuteistojo pradėtą darbą. Ėmėsi, skyrė jam nemažai laiko, žiūrėdamas į paveiksliuką padarė medinę tos šventovės kopiją. Kai kurias medines detales teko ištekinti staklėmis.

Pirmąja padirbinta cerkve pastatų mini kopijų darbai nesibaigė. Vytautas ėmė vieną po kitos drožti, klijuoti, daryti Lietuvos bažnyčių kopijas. Per dvejus metus padarė penkias bažnyčias ir dar visokių kitokių pastatų, pavyzdžiui, realiai egzistuojančių klebonijų, parapijos namų kopijas. Juose – viskas iki smulkiausių detalių, netgi elektra įvesta, durys darinėjasi. Pažvelgus pro tokios bažnytėlės langus galima viduje pamatyti ne tik sakykloje pamokslą sakantį kunigą, bet ir  besimeldžiančių parapijiečių figūrėles. O altoriuose – kitų nuteistųjų rankomis išpiešti šventųjų paveikslai.

Bažnyčių interjeras, aplinka Vytautui pažįstama. Jis dar vaikystėje Dievo namuose praleisdavo nemažai laiko, patarnavo kunigui.

„Buvau dabartinio vyskupo Jono Kaunecko patarnautojas. Aš pas jį ėjau mokytis Pirmosios Komunijos, paskui likau patarnauti. Bet tais laikais liepė man pasirinkti – arba bažnyčia, arba mokykla. Aš tuomet pasirinkau mokyklą. O jeigu eini į mokyklą, tada į bažnyčią eiti draudė“, – prisimena vaikystę Vytautas.

„Bažnyčioje man patiko. Vien kalbant apie vaikišką išskaičiavimą: lėkštutę nešioji, kunigas duoda už tai tris rublius – tais laikais didelis uždarbis vaikui – visa dėžė limonado išeidavo, ir dar pavalgyt gaudavau, sausainių, skanumynų visokių“, – juokiasi.  

Beje, bažnyčių nuotraukas – darytas iš visų pusių su visomis detalėmis – nuteistajam važiuodavo fotografuoti ir atveždavo Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareigūnai. Jie labai palaikė ir skatino Vytauto atrastą užsiėmimą. Jo hobiui netgi medžio parūpindavo. Nes tokiems ypatingiems smulkiems darbams reikalingas minkštas lapuotis – liepa arba drebulė. Kai kurias smulkias detales padirbindavo ir iš spygliuočio. Žinoma, medieną tinkamai pasiruošdavo, išsipjaudavo, išsidžiovindavo.

Pats Vytautas sako, kad sunkiausia jam buvo iš medžio padaryti akmeninės Čedasų bažnyčios kopiją. Kai reikėjo iš medžio išdrožti kiekvieną akmenuką taip, kad jis natūraliai atrodytų. O dar arkinius langus teko padaryti.

Vytauto darbai stebina juvelyriškumu, mikroskopinėmis išdrožtomis detalėmis. Netgi, kai parodo savo pirmąjį drožtą darbą, negalima susilaikyti nenusišypsojus. Išdrožta valtis, pora žvejų joje. Bet įsižiūrėjus galima pamatyti, kad žvejams valtyje išdrožta ir stiklinaitė, ir užkandos – lašinukų ir netgi svogūnų laiškai padėti.

Drožėjas prisipažįsta, kad sunkiausia jo amate – išdrožti žmogaus veidą, kad gyvas, o ne medinis atrodytų. Čia meistras vis dar save tobulina. Bet ėmęs gyventi laisvėje Vytautas nemano turėsiąs laiko drožiniams, ketina eiti dirbti, statyti. O prie savo atrasto hobio žada sugrįžti nebent pensijoje.

Paklaustas, iš ko paveldėjo savo talentus, Vytautas mano, kad iš senelio. Šis irgi su medžiu dirbdavęs, namus statęs, bet anais laikais viską su kirviu ištašydavo. Tuomet Vytukas, dar mažas, žaisdavo su senelio pridarytomis medžio skiedromis. 

Vytautas sako, kad laisvėje nebūtų atradęs nei šio savo hobio, nei drožėjo talento. O štai pataisos namuose tiesiog nenorėjo dykai laiko leisti. 

„Kam man gulėt. Aš geriau save tobulinu. Dar ir  kitą žmogų pamokiau. Mačiau, kaip jis irgi kyla savo laiptukais. Aš jam sakiau, svarbiausia – nenustok. Neišėjo – nieko, kitas darbas pasiseks geriau, kitas dar geriau, o kitas dar geriau. Ir tu ištobulėsi taip. Iškart niekada viskas neišeina“, – sako taip ir save per kantrybę, darbą tobulinęs Vytautas.  

Savo darbus – bažnyčių kopijas ir visus kitus – jis ketina palikti pataisos namuose. Kai kurie darbai jau yra padovanoti vaikų namams. Vytautas tikisi, kad kažkurios pastatų kopijos, irgi kaip dovanos, iškeliaus į tas parapijas, kuriose ir stovi tikrosios bažnyčios, o likę darbai gal įkvėps kitus nuteistuosius, kaip kažkada įkvėpė patį Vytautą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien