Minime Medininkų tragedijos 30-metį

Iš aštuonių Lietuvos ir Baltarusijos sieną saugojusių pareigūnų šeši – muitininkai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius, policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnai Algimantas Juozakas ir Mindaugas Balavakas, kelių policijos darbuotojai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas – buvo sušaudyti. Dar du muitininkai – Tomas Šernas ir Ričardas Rabavičius – buvo sunkiai sužeisti. Rugpjūčio 2 d., praėjus dviem dienoms po Medininkuose įvykusios tragedijos, Ričardas Rabavičius mirė. Vienintelis iš poste budėjusių pareigūnų išgyveno muitininkas Tomas Šernas.

1990 m. kovo 11-ąją Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, taip pat buvo pradėtos atkurti valstybinės institucijos, imta ženklinti Lietuvos valstybės siena, stiprinta jos apsauga. Tiesa, pirmuosius muitinės postus pasienyje atstojo statybininkų nameliai, prie kurių plevėsavo Lietuvos trispalvė. Ne visi postai buvo aprūpinti ir ryšio priemonėmis.

Pateikti prašymą prisijungti prie budinčių pasienio tarnyboje galėjo kiekvienas, pasiryžęs ginti Lietuvos Nepriklausomybę. Su prašymu reikėjo pateikti ir dvi rekomendacijas – pirmąją iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, antrąją iš vietos kunigo. Tai buvo tarytum patvirtinimas, kad asmuo dirbti tarnyboje saugant Lietuvos sieną yra tinkamas.

Lietuvos suvereniteto pripažinti nenorėjusiai Sovietų Sąjungai tokia, jų akimis žvelgiant, lietuvių savivalė nepatiko. Todėl OMON smogikai, vykdami pro Lietuvos įkurtus pasienio postus, nepraleisdavo progos pasityčioti iš budėjusių beginklių lietuvių. Juos mušdavo, terorizuodavo, grasindavo susidorojimu, jeigu atvykę kitą kartą juos čia ras tebebudinčius. Taip pat būdavo fiksuojami postų ir automobilių padegimai, dokumentų naikinimo ir Lietuvos valstybinės vėliavos išniekinimo atvejai.

Skaičiuojama, kad nuo 1990 m. iki 1991 m. OMON smogikai įvykdė 18 išpuolių, kurių metu nukentėjo 62 Lietuvos pasienio apsaugos punktų pareigūnai. Tokiu būdu užpuolikai siekė įbauginti Lietuvos visuomenę ir parodyti atkurtos valstybės bejėgiškumą. Visgi po naujų OMON milicininkų užpuolimų Lietuvos pareigūnai nesitraukė, operatyviai likviduodavo padarytą žalą ir vėl grįždavo į tarnybą.

Nors Lietuvos pasienio ir muitinės postuose dirbusieji prašė jiems išduoti šaunamuosius ginklus, tačiau Seimas nusprendė šio prašymo netenkinti. Tokiu būdu siekta nepasiduoti provokacijoms, išvengti ginkluoto susirėmimo ir nesuteikti preteksto Sovietų Sąjungos agresijai. Norėta problemiškas situacijas spręsti taikiai – derybomis ir susitarimais.

1991 d. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jelcinas Maskvoje pasirašė sutartį, kuria valstybės viena kitą pripažino suvereniomis. Visgi susitarimas neužkirto kelio vos po dviejų dienų įvykdytam išpuoliui Medininkuose, pareikalavusiam septynių Lietuvos Respublikos sieną saugojusių pareigūnų gyvybių.

Dėl Medininkų žudynių laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme buvo nuteisti keturi OMON smogikai. Tiesa, bausmę atlieka tik vienas iš jų – Latvijos pilietis, įgijęs ir Rusijos pilietybę, Konstantinas Michailovas. Kitų trijų – Česlavo Mlyniko (OMON būrio vadas), Andrejaus Laktionovo ir Aleksandro Ryžovo Rusija nesutinka išduoti.

Popiežius Pranciškus 2018 m. vizito Lietuvoje metu rugsėjo 23 d. pavakarę Vilniuje prie paminklo okupacijų aukoms atminti perskaitė maldą, kurios žodžius verta prisiminti ir Medininkų tragedijos metinių proga:

„Tavo šauksme, Viešpatie, atranda atgarsį nekaltųjų šauksmas, kuris susilieja su Tavo balsu ir kyla į dangų. Tai yra skausmo ir kartėlio, apleidimo ir bejėgiškumo, žiaurumo ir beprasmybės Didysis Penktadienis, kurį išgyveno ši Lietuvių tauta prieš nesuvaldomą, sukietinančią ir apakinančią širdį ambiciją.

Šioje atminties vietoje meldžiame Tave, Viešpatie, kad Tavo šauksmas išlaikytų mus budinčius. Kad Tavo šauksmas, Viešpatie, išlaisvintų iš dvasinės ligos, kuria, kaip tauta, esame nuolat gundomi: užmiršti savo tėvus ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.

Tavo šauksme ir mūsų tėvų, kurie daug iškentėjo gyvenime, mes galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai: kad šis šauksmas būtų paskata neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir bet kokių bandymų sumenkinti ir atimti iš bet kurio asmens orumą, kuriuo Tu jį esi aprengęs.

Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypač bejėgių ir pažeidžiamų, teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja. Viešpatie neleisk, kad mes būtume kurti šauksmui tų, kurie šiandien nepaliauja šauktis dangaus.“