2023 03 21
Vidutinis skaitymo laikas:
Minime Tarptautinę prancūziško batono dieną: Prancūzijoje gyvenanti lietuvė atskleidė, kodėl prancūzai be jo negali

Kovo 21-ąją minima Tarptautinė prancūziško batono diena, per kurią dažniausiai skanaujamas dar šiltas, iš krosnies ištrauktas šviežias batonas. Nors prancūziškas batonas yra mėgstamas visame pasaulyje, ypač be jo negali prancūzai.
Tryliktus metus Prancūzijoje gyvenanti žurnalistė, rašytoja ERIKA UMBRASAITĖ teigia, kad šviežios duonos kultas šioje šalyje toks stiprus, kad jos stygius prancūzams prilygsta tragedijai.
Įprastai du kartus per dieną – ryte ir vakare. Taip dažnai prancūzai perka šviežią prancūzišką batoną, be kurio sunkiai įsivaizduoja kasdienį valgį.
„Viskas valgoma su prancūzišku batonu – sūriai, salotos, net antrieji patiekalai. Restorane visada atnešama vandens ir šviežios duonos, ją suvalgius nesikuklinama paprašyti dar. Ja ne tik užkandama, bet ir išdažomas likęs padažas lėkštėje, taip parodant, kad buvo skanu. Nors toks elgesys nelabai atitinka etiketą, vis dėlto prancūzams tai leistina, tad dažnai tai yra įprastas vaizdas geruose ir prabangiuose restoranuose“, – pasakoja E. Umbrasaitė.

Svarbiausia taisyklė – prancūziškas batonas turi būti šviežias. Vakarykštė duona laikoma netinkama valgyti, iš bėdos – nebent karštam sumuštiniui ar saldžiam duonos pudingui su pienu ir sviestu, prancūziškai vadinamam „pain perdu“, ruošti.
„Jei nusiperkama per daug prancūziško batono, jį prancūzai dažniausiai ne išmeta, o užšaldo – kad visada turėtų duonos, jei užsuktų netikėtų svečių. Neturėti namuose duonos prilygsta tragedijai, tad namų šeimininkai gali paprašyti svečių jos atsinešti, jei kartais pamiršo nusipirkti patys ar nusipirko per mažai, nes be duonos neįvyks ir šventinė vakarienė“, – sako E. Umbrasaitė.
Pasak jos, tai, kad prancūzai stengiasi duonos nešvaistyti, rodo miestelių ar kaimų kepyklose dažnai matomi maišai su vakarykščiais ar senesniais prancūziškais batonais – juos dalina nemokamai vištoms lesinti.
Daug vaikšto ir neužkandžiauja
Žvelgiant į prancūzus neišvengiamai kyla klausimas – kaip įmanoma išlikti tokiems liekniems valgant tiek daug prancūziško batono? E. Umbrasaitė atsako, kad lieknumo paslaptis – kelios paprastos taisyklės, kurių laikosi Prancūzijos gyventojai.
„Visų pirma prancūzai labai griežtai laikosi dienos ritmo: rytą būtinai lengvi pusryčiai, 12–13 val. – pietūs ir 20 val. – vakarienė. Pietauja jie ilgai, pietūs gali užtrukti ir 1,5 val. Tačiau svarbiausia, kad jie visai neužkandžiauja – užkandžiai leidžiami tik vaikams, dažniausiai tai būna lengvi pavakariai, obuolys ar koks kitas nedidelis užkandis apie 16–17 val.“, – dalijasi rašytoja.
Nors prancūzai nelabai mėgsta sportuoti, jie linkę itin daug vaikščioti. Tai, kaip ir prancūzų genetika, gali būti jų lieknumo paslaptis. Pašnekovė išduoda, kad prancūzai nelabai mėgsta ir dietas – jos vertinamos kaip atimančios gyvenimo džiaugsmą: „Jei prancūzės kurią dieną labiau pasilepina, kitą dieną jos valgys tik salotas ir eis pasivaikščioti.“

Kruasanai – tik savaitgaliais
Paklausta apie kitą su Prancūzija siejamą kepinį – kruasaną, E. Umbrasaitė iškart paneigia mitą, kad kruasanai valgomi kasdien – vis dėlto tai yra labiau savaitgalio ritualas prie kavos puodelio.
„Paryžiuje itin populiarūs tokie prancūziškais vadinami pusryčiai: šviežias kruasanas, nedidelis prancūziškas batonas, perteptas sviestu ir uogiene, kava ir šviežiai spaustos apelsinų sultys. Bet kituose šalies regionuose tokios tradicijos nesilaikoma“, – sako ji.
Pati E. Umbrasaitė neslepia, kad, nors nėra miltinių patiekalų mėgėja, dėl skanaus prancūziško batono važiuoja ir 15 kilometrų iki kito miestelio kepyklos. Kaip ir prancūzai, taip pat retkarčiais ji pasimėgauja ir kruasanu.
„Nieko nėra geriau už lietuvišką juodą duoną – ir pati atsivežu grįždama iš Lietuvos, ir svečius įpareigoju būtinai atvežti bent kepalą duonos. Prancūzijoje nėra ruginės duonos tradicijos. Panašią duonelę kepa tik netoli esanti kepykla, turinti senovinę krosnį, bet vėlgi tai yra ne mums įprasta ruginė duona, o tamsios bandelės su razinomis. Kam duodu paragauti lietuviškos duonos, visi sako, kad skani, bet kažin ar norėtų į ją iškeisti savo prancūziškus batonus“, – šypsosi E. Umbrasaitė.
Parengta pagal „Idea Prima“ informaciją.
Naujausi

KTU matematikė: apie šio mokslo svarbą ir kaip abiturientai dar gali pasiruošti artėjančiam egzaminui

Popiežius: keiskime gamybos modelį, kurkime rūpinimosi kultūrą

Arkivysk. G. Grušas: „Kartais sistemai reikia šoko, kad įvyktų persikrovimas“

Veido atpažinimo technologijos – kokių grėsmių privatumui kyla jas naudojant?

„Stebuklo pažadas pildosi, bet kitaip, nei tikėjausi.“ Pokalbis su dainų autore ir atlikėja A. Orlova

Mada ar tikresnio gyvenimo paieškos?

Misionieriškumas – matyti tuos, kurie yra arti, ir tuos, kurie yra toli

„Rusija mus laiko savo teritorija.“ Pokalbis su garsiu Ukrainos žurnalistu V. Portnikovu

Auksinės žiniasklaidos linčo teismas

Natūrali pieva – ištisas mikropasaulis

Kokia jūsų dvasinės meilės kalba?
