Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 06 11

Gintaras Jurgis Sungaila

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Mintys prieš mano teismą Maskvos patriarchate

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. VDU Katalikų teologijos fakulteto nuotrauka

Vakar, birželio 10-ąją, gavau šaukimą į bažnytinį teismą. Tai nėra nieko netikėto, bet įdomu, kad šaukimą atsiuntė naujasis teismo pirmininkas – vyskupas Amvrosijus, su kuriuo šiuo metu ir vyksta konfliktas. Daug metų teismui pirmininkavo kun. V. Sinicinas, bet dabar pirmininkas netikėtai pakeistas. Atrodo, kad normali teisingumo praktika pagal Maskvos patriarchato Bažnyčią – kai teisėjas, prokuroras ir konflikto šalis yra vienas ir tas pats asmuo.

Vadovaudamasis IV Visuotinio susirinkimo 9 kanonu jau esu pateikęs apeliaciją dėl savo suspendavimo Visuotiniam patriarchui. 9 kanonas kalba kaip tik apie tokias situacijas, kai konflikto šalis ir yra teisėjas. Turbūt vėliau teks pateikti ir antrąją apeliaciją – dėl pašalinimo iš kunigų luomo.

Kaltinimo turinys

Kuo mane kaltina Maskvos patriarchatas? Vysk. Amvrosijaus atsiųstame rašte sakoma: „Esate kviečiamas į Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos bažnytinį teismą kaip kaltinamasis, remiantis 2022 m. gegužės 10 d. Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inokentijaus dekretu Nr. 105, kuriame teigiama: ‚…už kunigo priesaikos sulaužymą, ortodoksų kanonų pažeidimą, bažnytinės drausmės nepaisymą, schizmatinę veiklą ir šmeižtą, šmeižiantį Rusios Ortodoksų Bažnyčią (Maskvos patriarchatą), ortodoksų kunigus ir Lietuvos tikinčiuosius, Jums draudžiama eiti kunigo pareigas ir kreipiamasi į bažnytinį teismą dėl Jūsų išmetimo iš kunigų luomo‘ .“

Žinoma, kaltinimai jau pačiame dekrete nr. 105 buvo surašyti netvarkingai – pagal „Rusios Ortodoksų Bažnyčios dvasininkų suspendavimo ir atleidimo praktikos reglamentą“, suspendavimo įsake turi būti nurodyti neteisėti veiksmai (suspendavimo priežastis), kanonai, kuriems prieštaravo tie neteisėti veiksmai (teisinis pagrindas) ir suspendavimo trukmė. Nei kanonai, nei trukmė visai nenurodyti, o neteisėti veiksmai (priežastis) nurodyti abstrakčiai.

Ką reiškia formuluotės „ortodoksų kanonų pažeidimas“ ar „bažnytinės drausmės nepaisymas“? Tai tas pats, kas paduoti žmogų į pasaulietinį teismą, kaltinant „įstatymų sulaužymu“ ar išrašyti baudą už „taisyklių pažeidimą“, nenurodant nei kas, nei kaip buvo pažeista.

Trakų vyskupas Amvrosijus. Luko Balandžio / „BNS Foto“ nuotrauka

Kunigo priesaika

Kiek konkretesnis, bet taip pat platus kaltinimas – „kunigo priesaikos sulaužymas“. Kunigo priesaika, praktikuojama Maskvos patriarchate, – tai ne Bažnyčios kanonas (tad jos sulaužymas savaime negali būti teisinė nuoroda), o ištisas ilgas tekstas. Jis, beje, lietuviškai skamba taip:

„Aš, nuodėmingasis diakonas (vardas ir pavardė), pašauktas kunigiškajai tarnystei, pasižadu ir prisiekiu Visagalio Dievo, Jo šventojo Kryžiaus ir Evangelijos akivaizdoje, kad, Dievo padedamas, visomis išgalėmis stengsiuosi vykdyti savo tarnystę pagal Dievo Žodį, Bažnyčios kanonus ir vyresnybės nurodymus.

[Pasižadu] uoliai ir pagarbiai tarnauti ir teikti sakramentus pagal Bažnyčios nuostatas, savavališkai nieko nekeisdamas. Tikėjimo mokymo laikytis ir kitiems perduoti pagal Šventosios Ortodoksų Bažnyčios ir Šventųjų Tėvų mokymą; saugoti man patikėtas sielas nuo visų erezijų ir schizmų; pamokyti ir nukreipti paklydusius į tiesos ir išganymo kelią.

Gyventi pamaldžiai ir blaiviai, nesivadovauti tuščiais pasaulietiškais papročiais, laikytis tyrumo, nuolankumo ir klusnumo dvasios, savo geru pavyzdžiu skatinti kitų pamaldumą. Neįsitraukti į maldos ir kanoninę bendrystę su asmenimis, kurie nepriklauso Ortodoksų Bažnyčiai arba yra schizmoje. Nedalyvauti jokiose politinėse partijose, judėjimuose ar akcijose.

Be vyskupo valios nepalikti tarnystės vietos, į kurią buvau paskirtas, ir nepalikti jos savavališkai. Visuose savo tarnystės reikaluose tegul mano mintys būna nukreiptos ne į savo garbę, interesus ar naudą, bet į Dievo garbę, Šventosios Rusios Ortodoksų Bažnyčios gerovę ir mano artimųjų išganymą; tegul Viešpats Dievas suteikia man savo malonę šiuose reikaluose per Švenčiausiosios Dievo Motinos ir visų šventųjų maldas.

Baigdamas savo priesaiką bučiuoju šventąją Evangeliją ir savo Gelbėtojo kryžių. Amen.“

Priesaikos, žinoma, aš nelaužiau. Lieka tik spėlioti, kokios priesaikos dalies sulaužymu mane nutarta kaltinti, bet galima aptarti kelis pagrindinius dalykus:

1) Tarnystės vietos be vyskupo leidimo (ar savavališkai) nepalikau.

Net kai sąžinę pradėjo graužti dėl patriarcho Kirilo politinių pareiškimų, tik parašiau prašymą, kad jei jau privalau minėti jį kaip „mūsų didįjį poną ir tėvą“, geriau tegu mane atleidžia iš kunigiškų pareigų. Iki atleidimo, kaip privalėjau, tarnavau, po atleidimo tarnauti nustojau. Iš tarnystės vietos buvau atleistas vyskupo dekretu.

2) Prie schizmų neprisijungiau ir jų nekūriau.

Vėlgi, po atleidimo niekur netarnavau. Iš Maskvos patriarchato jurisdikcijos vis dar niekur nesu išėjęs. Jokios alternatyvios „Bažnyčios“ nesukūriau ar prie tokio darinio neprisijungiau. Tiesiog esu Maskvos patriarchato kunigas be tarnystės, kuris eina į Maskvos patriarchato pamaldas ir priima sakramentus kaip pasaulietis.

Ar noriu pakeisti jurisdikciją? Taip, bet tik pagal Bažnyčios kanonus. Į jokias schizmas nesiruošiu. Bet svarbiausia tai, kad šią akimirką apskritai dar nesu niekur išėjęs.

Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno katedros kiemo vartai. Syrio / Wikipedia.org nuotrauka

Metropolito Inokentijaus dekretas mini „schizmatinę veiklą“, bet iš tiesų tokios sampratos kanonų teisėje net nėra. Yra sampratos „schizma“, „pasitraukimas į schizmą“ ir pan. Bet juk mano atveju jokios schizmos nėra, ji neegzistuoja – esu Maskvos patriarchato dvasininkas.

3) Ortodoksų tikėjimo mokymo neatsižadėjau.

Nepakeičiau konfesijos ar panašiai, kas minima priesaikoje. Kitų konfesijų sakramentuose nedalyvavau.

4) Net ir Rusios Ortodoksų Bažnyčios gerovės siekiu.

Nėra didesnės gerovės Rusios Ortodoksų Bažnyčiai, kaip gyventi pagal Evangeliją. Iki pat paskutinės akimirkos, iki atleidimo, bandžiau gerinti situaciją „iš vidaus“. Ir, taip, laikausi nuomonės, kad politikuojantis ir karą remiantis patriarchas Kirilas yra viena didžiausių Rusios Ortodoksų Bažnyčią ištikusių blogybių, o jo kritika Rusios Bažnyčiai yra tik gėris. Rusios Ortodoksų Bažnyčia turi ateitį Lietuvoje tik kaip nepolitinė organizacija.

Žinoma, tikroji viso teismo priežastis ir yra mano kritika patriarchui Kirilui, o visa kita – dūmų užsklanda.

Kritika ar šmeižtas?

Paskutinis abstraktus kaltinimas – neva esu suspenduotas už „šmeižtą, šmeižiantį Rusios Ortodoksų Bažnyčią (Maskvos patriarchatą), ortodoksų kunigus ir Lietuvos tikinčiuosius“. Vėlgi, joks kanonas nenurodamas, nes iš tikro šmeižtas yra daugiau pasaulietinės, o ne kanonų teisės kategorija.

Kanonų teisė šmeižto kontekste kalba tik apie melagingus kaltinimus. Pavyzdžiui, asmuo melagingai skundžia Bažnyčiai tam tikrą dvasininką – apie tokį šmeižtą (= melagingus kaltinimus) kalba kanonai. Kanonų, kurie baustų už „Rusios Ortodoksų Bažnyčios šmeižtą“ tiesiog nėra.

Iš Rusios Ortodoksų Bažnyčios dvasininkų luomo išmestas protodiakonas Andrejus Kurajevas. Dmitrijaus Rožkovo / Wikipedia.org nuotrauka

Įdomu, kad prieš metus pagal panašų sufabrikuotą kaltinimą Maskvos teismas priėmė sprendimą iš dvasininkų luomo išmesti kitą Maskvos patriarcho kritiką, profesorių ir diakoną Andrejų Kurajevą, tik jį teismas kaltino „piktžodžiavimu prieš Bažnyčią“. Toji sprendimo dalis skambėjo taip: „Protodiakonas Andrejus Kurajevas savo „Gyvame dienoraštyje“ ne vienerius metus skelbė šmeižikiško pobūdžio informaciją apie kitus dvasininkus, įžeidžiančius (įskaitant keiksmažodžius) pasisakymus apie kitus dvasininkus, taip pat pasisakymus, kuriuose buvo piktžodžiaujama prieš Bažnyčią.“ Žinoma, ir tada nebuvo nurodyta jokių kanonų ar Bažnyčios taisyklių, kurios būtų buvusios pažeistos, nes tokių paprasčiausiai nėra. Jas bandė rasti ir pats profesorius Kurajevas, bet nesėkmingai.

Bet net ir ne šis formalumas svarbu. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnis šmeižtą apibūdina kaip „paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo“, arba kaip „asmens šmeižimą, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje“. Visi mano pasisakymai buvo vieši, įskaitant straipsnį Kodėl aš negaliu patriarcho Kirilo vadinti „mano didžiuoju ponu ir tėvu“, tad galite patys įverinti, ar čia tikrovės neatitinkanti informacija, siekanti pažeminti, ar melas apie padarytą nusikaltimą, o gal tiesiog kritika ir asmeninis vertinimas.

Už šmeižtą, beje, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato rimtas bausmes – galimas netgi laisvės atėmimas iki dvejų metų. Tad kviečiu ne kaltinti mane šmeižtu „teisme“, kuriame pats kaltintojas yra ir teisėjas, ir kur teisė net nenumato bausmės „už Rusios Ortodoksų Bažnyčios šmeižimą“, bet siūlau paduoti mane į pasaulietinį teismą, turintį šmeižto sąvoką, ir ten įrodyti, kad aš šmeižiau rusų Bažnyčią. Jeigu padariau nusikaltimą, mielai prisiimsiu bausmę.

Tai visgi ne Lietuvos, o Rusios Bažnyčia?

Ir čia negali nestebinti paskutinis aspektas – ne taip seniai vyskupas Amvrosijus visose žiniasklaidos priemonėse skelbė, kad Vilniaus ir Lietuvos vyskupija nėra Maskvos patriarchato filialas, kad ji – ne Rusijos, o Lietuvos Bažnyčia… O kaltinamajame rašte jis susirūpina Rusios Ortodoksų Bažnyčios reputacija, dar skliaustuose ir patikslinta – Maskvos patriarchato. Ir siunčia man, Lietuvos piliečiui, dokumentą rusų kalba – nes, žinoma, tai yra Maskvos patriarchato dokumentacijos kalba.

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Pauliaus Peleckio / „BNS Foto“ nuotrauka

Verta atkreipti dėmesį į šias kaukes – viešai Lietuvoje registruotas juridinis asmuo vadinasi „Lietuvos stačiatikių arkivyskupija“, vyskupas Amvrosijus sako, kad tai – „Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia“, o jis užima kanclerio pareigas. Tačiau šios bendruomenės viduje pasirodo, kad tai ne arkivyskupija, o tik vyskupija, ir ne „Lietuvos Ortodoksų Bažnyčia“, o „Rusios Ortodoksų Bažnyčios (Maskvos patriarchato) Vilniaus ir Lietuvos vyskupija“. Ir net kanclerio pareigos „vidaus“ dokumentuose taip nesivadina, yra tik „vyskupijos sekretorius“. Du gyvenimai, vienas – „išorei“, t. y., Lietuvos visuomenės akims, kitas – Maskvos patriarchato, „vidaus“ akims.

Neseniai buvo skelbta apie „istorinį įvykį“, kad ši vyskupija taps nepriklausoma nuo Maskvos patriarchato, bet tai tėra minėtojo žaidimo tęsinys. Juk vyskupijos pranešime paminėta norima autonomija – tai ne savarankiškumas, nepriklausomybė (autokefalija), o savivalda. Kaip politiniame kontekste niekas nepasakytų, kad Čiukčių autonominė apygarda nėra Rusijos Federacijos dalis (nors turi autonomiją), taip ir bažnytiniame kontekste niekas nepasakytų, kad Latvijos Ortodoksų Bažnyčia nepriklauso Maskvos patriarchatui (nors irgi turi autonomiją). Autonominės Bažnyčios toliau priklauso savo didesnėms jurisdikcijoms, paklūsta jų taisyklėms ir pan. Bet iškabų keitimas – tai patogi dūmų uždanga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Rašydamas šias mintis prisimenu panašiomis aplinkybėmis iš luomo išmestą minėtą diak. Andrejų Kurajevą, irgi baigusį filosofijos ir religijotyros studijas ir aktyviai populiarinusį stačiatikybę, iki kol susidūrė su patriarchu Kirilu. Institucijos kritikos jam niekas neatleido.

Prisimenų ir daugelio filosofų įkvėpėją – Sokratą, kuris melagingai kaltinamas Atėnų teisme jaunuolių klaidinimu ir bedievyste nebijojo nieko, liko savimi, pridurdamas:

Šiaip ar taip, kas nors galėtų pasakyti: „Ar nesigėdiji, Sokratai, atlikęs tokį darbą, už kurį tau kyla pavojus numirti?“ Aš tokiam atsikirsčiau teisingu žodžiu: „Negražiai kalbi žmogau, jeigu manai, kad vyras, iš kurio yra nors kiek naudos, turėtų atsižvelgti į pavojų gyventi ar mirti, o ne vien žiūrėti to, ką jis daro, – ar daro teisingus darbus, ar neteisingus ir ar darbus gero vyro, ar blogo. (Sokrato apologija, 28b-29b)

Diak. Kurajevas žinojo šią citatą. Žinojo, kad nuosprendis nėra pabaiga. Žinojo ir tai, kad Bažnyčios teismai praeityje yra nuteisę daugybę šventųjų. Kad jie buvo išmesti iš kunigų luomo, netgi ištremti ir suluošinti. Beje, 8-asis kaltinimas teisme šv. Jonui Auksaburniui skambėjo taip: „Jis parašė šmeižikišką knygą apie dvasininkus“.

Iš tiesų, Ekleziasto žodžiais, „po saule nėra nieko nauja“ (Mok 1, 9). Vienas Maskvos patriarchato dvasininkas sakė, kad mums bus gėda, „kai paaiškės visa tiesa apie karą“. Tiesą pasakius, esu giliai įsitikinęs, kad gėda laukia paties Maskvos patriarchato – dar ne vieną dešimtmetį jį slėgs šio karo palikimas. Prisiminimai, kaip ukrainiečių kančios akivaizdoje, visam pasauliui vieningai remiant Ukrainą, patriarchas Kirilas stojo ginti ne kenčiančiųjų, o kruvinojo Rusijos politinio režimo, kurį Lietuva jau pripažino teroristiniu. Ir prisiminimai, kaip Lietuvos ortodoksų vyskupai, užuot pasmerkę patriarcho Kirilo politikavimą, nutarė verčiau susidoroti su patriarchą Kirilą kritikuojančiais kunigais.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.