2021 02 02

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min.

Mirė gyvūnų prieglaudos „SOS gyvūnų“ įkūrėja, gyvūnų teisių gynėja Ilona Reklaitytė-Mezenceva

Viešosios įstaigos „SOS gyvūnai“ įkūrėja Ilona Reklaitytė-Mezenceva. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiandien po ilgos ligos užgeso itin šviesios asmenybės Ilonos Reklaitytės-Mezencevos, įkūrusios „SOS gyvūnų“ prieglaudą, gyvybė.

Veterinarės išsilavinimą turėjusi moteris gyvūnų globą laikė savo gyvenimo tarnyste. „Mano išsilavinimas – veterinarijos felčerė. Visą gyvenimą globojau gyvūnus ir juos mylėjau“ – apie save yra pasakojusi velionė. „Nors pagal specialybę nedirbau, buvau vaikų darželio auklėtoja, mano širdis visada buvo šalia gyvūnų. Niekada nesu praėjusi pro valkataujantį, vargšą, sergantį gyvūną. Dar net nepradėjus šitos veiklos, namuose augdavo po kelis gyvūnus vienu metu. Priglaudi – padovanoji – vėl priglaudi. Aišku, prieš tai sutvarkai jį, pagydai.“

Velionės vyras socialiniuose tinkluose prisimena: „Ji buvo labai šviesus žmogus. Bet kokie nesutarimai, kivirčai ir panašiai tebuvo tik smulkmenos, tik dulkės ir pelenai, visa tai galima perbraukti vienu rankos mostu ir pamiršti kaip blogą sapną. Ir liks tai, kas svarbiausia, – tas gėris ir tikrumas, kurį ji nešė pasauliui.“

I. Reklaitytę-Mezencevą prisimena ir kolegos iš „SOS gyvūnų“ prieglaudos: „Ilona visados svajojo organizuoti pagalbą gyvūnams, dar kai dauguma mūsų net nežinojo, kad yra tokia problema, kad ji tokio masto… „SOS gyvūnai“ be jos nebūtų atsiradę. Dirbti teko didžiuliais krūviais, į direktorės pareigas įėjo ir kasdienis valymas, ir skambučių atsakinėjimas kone visą parą. Kai prieglaudos infrastruktūra dar buvo minimali, šaltomis žiemomis ji likdavo nakvoti vagonėlyje ant sofutės, apgulta globotinukų, nes bijojo, kad neužgestų krosnelės arba neįvyktų gaisras. Ji priėmė į prieglaudą, į savo namų globą daugybę katinėlių ir šunų, kuriuos kiti išvadintų neperspektyviais: šlubų, senų, aklų… Daugeliui mūsų „SOS kiemelis“ tapdavo paskutine priebėga, bet niekas taip nesidžiaugdavo, kaip Ilona, kai toks senukas rasdavo tikrus namus. Ir niekas taip nesielvartaudavo, kai jie išeidavo iš gyvenimo. Ji prisirišdavo prie visų, vadino globotinius savais vaikais: „Na, vaikai, kaip gyvenat?“ O jie šokinėja aplinkui, vos nenugriaudami, džiaugiasi.“

I. Reklaitytės-Mezencevos artimieji kviečia mirusiąją prisiminti maldoje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien