Mirė poetas, dramaturgas, literatūros kritikas Liudvikas Jakimavičius (1959–2022)

Atsisveikinimas su rašytoju Liudviku Jakimavičiumi – Laidojimo paslaugų centre (prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, Paco g. 4, Vilnius), 2-ojoje salėje, rugpjūčio 3 d., trečiadienį, nuo 16.30 iki 20.30 val. ir rugpjūčio 4 d., ketvirtadienį, nuo 8.30 iki 11.45 val. Urna išnešama 12 val. Laidotuvės vyks Vilniaus Rokantiškių kapinėse.

Šv. Mišios – rugpjūčio 4 d. 10 val. Vilniaus  Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje (Maironio g. 10).

Liudvikas Jakimavičius gimė 1959 m. rugpjūčio 21 d. Kuliuose, Plungės rajone. 1985 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, o 1991 m. – Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus. 1988–1998 m. dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“ redakcijose. Nuo 1998 m. – „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, taip pat Baltijos TV scenaristu ir režisieriumi, vėliau „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 2007–2008 m. – laikraščio „Verslo žinios“ redakcijoje, 2009–2011 m. – interneto dienraščio „Bernardinai“ redakcijoje. Nuo 2011 m. – laisvas menininkas. Nuo 1993 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

L. Jakimavičius išleido eilėraščių rinkinius „Kitoj miško pusėj“ (1989), „Dusenos“ (1998), eilėraščių rinktinę „Medinė-Wooden“ (lietuvių ir anglų kalba, 2001), eilėraščių apysaką „Elio“ (2007), „Paliktos paletės“ (2021). Kartu su poetais Eugenijumi Ališanka ir Sigitu Geda sudarė almanachą „Poezijos pavasaris 2002“, parengė Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemo poetų antologiją „Mylėjau“ (2012). L. Jakimavičiaus poezija spausdinta almanachuose „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, kitose rinktinėse, antologijose. Jo kūrinių išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, italų, lenkų, rusų, latvių, slovėnų, albanų kalbas. 

L. Jakimavičius parašė keletą pjesių – „Milžino širdis“ (1985), „Gaisrininkų legendos“ (1989). Pastaroji knygos pavidalu pasirodė tik 2011 m. ir, anot leidėjų, yra puikus chrestomatinis sovietizmo saulėlydžio kūrinys, prisodrintas ironijos, grotesko ir absurdo elementų, kurie labai prasmingai žaižaruoja ir šiandien. Ypač išpopuliarėjęs po to, kai 1988 m. šią pjesę Lietuvos televizijoje ekranizavo Augustinas Gricius, o pagrindinius vaidmenis atliko Donatas Katkus, Ingeborga Dapkūnaitė, Arūnas Sakalauskas ir kitos žvaigždės. Spektaklis tapo LRT klasika…

Įdomu ir tai, kad spektaklio įrašas stebuklingu būdu išliko ir per LRT Sausio 13-osios užgrobimą. Okupantai, matyt, nesuprato, apie ką ši absurdo drama pasakoja. Kūrinys dar sovietiniais laikais buvo apdovanotas keturių šimtų rublių Nacionaline gaisrininkų premija. 

1989–1990 m. L. Jakimavičius kūrė tekstus „Šėpos“ teatro tęstiniams vaidinimams „Revoliucijos lopšinės“ ir „Komunistinės nostalgijos“. 2002 m. su dailininku Mindaugu Šnipu Vilniuje surengė akciją „Viešoji knyga“ (į knygą-skulptūrą visi rašė ką norėjo).

L. Jakimavičius rašė ir literatūros kritikos straipsnius, ir recenzijas, ir publicistiką (knyga „Vamzdis: rašinėliai“ (2010), ir humoro kupinas knygas vaikams: labai smagiai parašyta ir suaugusiųjų skaitoma eiliuota pasaka „Sargo nuotykis“ (2005), pasaka, anot kritikų, tapusi ne tik šmaikščiu ir nuotaikingu skaitiniu vaikams, bet ir groteskiška šiandienos aktualijų parabole, „Lapė ir kaliošai: miniatiūros vaikams“ (2008), linksma kalėdinė istorija vaikams skaityti ir vaidinti „Katinėlis ir gaidelis Kalėdų ieškojo“ (2009), pasaka, pagal kurią Lėlių teatras yra sukūręs spektaklį „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ (2010), knyga išeivių vaikams „Vytuko Lietuva“ (2014).

Už savo kūrybą L. Jakimavičius pelnė ne vieną premiją. 2003 m. jam buvo skirta LR kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis, 2007 m. eilėraščių apysaka „Elio“ įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2008 m. už šią knygą autoriui skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija.

2011 m. už knygą „Vamzdis“ L. Jakimavičiui skirta Juozo Tumo-Vaižganto premija, o 2021 m. už poezijos knygą „Paliktos paletės“ jis apdovanotas Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta literatūrine Vlado Šlaito premija. 

2022 m. Liudvikas Jakimavičius tapo „Poezijos pavasario“ laureatu – jam buvo įteikta Maironio premija už poezijos rinkinį „Paliktos paletės“. Apie jį Liudvikas yra sakęs: „Mano poezija ir gyvenimas yra susisiekiantys indai. Turbūt tekstas nėra svarbiausias dalykas. Žodžiai įnoringi, neklauso, kai nori apsakyti, kaip mes čia būname. Kur kas svarbesnės yra tylos zonos, kurios veriasi ir plevena tarp žodžių, pauzių, nutylėjimų, nebaigtų sakinių, nuspėjamų ir nenuspėjamų siužetų, kurie vienas kitą papildo, vienas kitą sukelia, glaudžiasi ir kuria nuotaiką bei poteksčių pasakojimą. Esu laimingas, galėdamas tomis gyvenimo ir poetinėmis patirtimis su jumis pasidalyti.“

Labai gaila, kad tai paskutinė knyga, kuria Liudvikas su mumis pasidalijo. Nepaisydamas jį alinančios sunkios ligos rašė:  „Buvau laimingas žmogus. / Net kai juodai nesisekė, / žemės skonis burnoj / buvo skanus,“ (sau). Bet kartu ir atsisveikino: „ir pasiutusiai dilgina nuojauta – // kad tik trakšt / pieštuko grafitas, / ir eilėraštis / apie gyvenimo drobulę / baigsis.“ (Šiurkšti ta gyvenimo drobulė.)

Nesinori su juo sutikti, kad Anapusybėn išėjusieji lieka bevardžiai: „Kam berūpi dabar / tos paliktos senos paletės?“ (Paliktos paletės.) Liudviko paliktos „paletės“ tikrai daug kam rūpės, daug kas, ne tik literatūros mokytojai prie jų sugrįš, nes ir menine, ir idėjine prasme jos yra ir bus aktualios. 

Širdingai užjaučiame Velionio žmoną Rūtą, kitus artimuosius ir bičiulius.

Lietuvos rašytojų sąjungos informacija