2021 02 24

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min.

Mirė žymus tapytojas Aleksandras Vozbinas

Aleksandras Vozbinas su žmona Diana ir dukra Elze. Lilijos Valatkienės nuotrauka

Vasario 24 d. eidamas 63-iuosius mirė tapytojas Aleksandras Vozbinas, intelektualiosios tapybos atstovas, turėjęs savitą vaizduotę, konceptualų mąstymą ir kūrybos motyvaciją.

A. Vozbinui, kaip ir daugeliui menininkų, išpažįstančių individualizmo principus, buvo būdingi komplikuoti emociniai santykiai su aplinka, noras šokiruoti, paneigti miesčioniško gyvenimo ir skonio nuostatas, polinkis į nedemonstruojamų žmogiškosios būties pusių apnuoginimą, kur svarbiausiu dalyku tampa ne išorinis, o vidiniu dramatizmu ir įvairiais tragiškumo atspalviais paženklintas metaforiškas tikrovės suvokimas.

Menininkas daugiau kaip tris dešimtmečius reiškėsi daugelyje kūrybinės veiklos sričių.

A. Vozbinas 1982 metais įstojo į Valstybinį dailės institutą, tapybos specialybę, mokėsi dailininko Augustino Savicko studijoje. Dailininkas yra dalyvavęs daugiau kaip 300 įvairių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jo autorinių parodų skaičius perkopia tris dešimtis. A. Vozbino kūrinių yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos dailės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, Šardžos meno muziejus Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Tapytojo svetainėje rašoma:

Gyvenimą suvokiu kaip seką paradoksų, kurie nulemia žmogaus, faktiškai biologinės būtybės, likimą – įvilktą į sociumo rūbą. Gimimas ir mirtis nėra priklausomi nuo individo valios. Tai yra už žmogaus valios ir pažinimo ribų.

Nuo vaikystės mėgau istoriją, ir tai gal geriau padėjo suvokti šio nesibaigiančio spektaklio foną, kuriame visais laikais vyksta ta pati drama, tik keičiasi personažai, kurie karta po kartos vaidina tą pačią pjesę. Turbūt nė vienas iš mūsų šiandien ir čia pat negalėtų iki galo nusakyti jos prasmės. Individo trapumas lemties akivaizdoje gali būti šiek tiek pasaldintas ironija ir grotesko detalėmis. Toks galėtų būti mano kūrybos moto.

Man patinka ieškoti tapybinės metaforos, kuria galėčiau apibūdinti tą ar kitą būties reiškinį. Man patinka spalva, paveikslo struktūra, žaidybinis momentas… Tapyba man patinka tuo, kad bent trumpam gali pasijausti „demiurgu“, modeliuoti situaciją iš linijų, spalvų, plokštumų. Taip atrandant kažką netikėta ir kažką įdomaus. Per spalvą, toną, pustonį man prasideda neregimosios būties kelias į regimąjį pasaulį…“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien