Mirti už idėją? Baikit, nemanau…

Kiek tarp mūsų būtų tokių, kurie galėtų susisprogdinti? Suprantu, klausimas radikalus ir nemielas, bet visgi…

Nekalbu apie karius, kurie, žvelgiant teoriškai, gauna algą už tai, kad bus priešakinėse linijose ir, tikėtina, žūtų pirmieji. Tačiau kiek visuomenėje yra piliečių, kurie už Lietuvą eitų iki galo?

Iš to kyla kitas klausimas. Jei sutariame, jog tokie žmonės reikalingi, tai ką reikėtų nuveikti, kad jų, kad ir menamų, būtų kuo daugiau? (Niekas niekada nežino, kaip pasielgs radikalaus pavojaus atveju, tad apklausos čia bevaisės.) Žinoma, apie tai būtina svarstyti nepamirštant aksiomos, kad gyventi dėl Tėvynės yra svarbiau, nei mirti.

Klausimas, ar šiandien mūsų visuomenėje esama žmonių, kurie galėtų mirti už idėją, kyla ne man vienam. Todėl pasklaidęs mokslinę literatūrą atradau puikių amerikiečių mokslininkų tyrimų, kurie iš esmės atsako į klausimą, kodėl žmonės pasirengę mirti už vienokią ar kitokią idėją.

Mičigano universiteto profesorius, antropologas Scottas Atranas kartu su kolegomis tyrė įvairių radikalių teroristinių organizacijų (ISIS, kurdų kovotojų ir kt.) narių pažiūras, nuostatas ir vertybes, bandydamas išsiaiškinti, kas juos verčia eiti iki numanomos žūties. Nors tyrimai apėmė radikalius islamistus, darau drąsią prielaidą, kad, net atmetus vertybinę, etinę reikalo pusę, principai lieka galioti tiek blogiesiems, tiek geriesiems.

S. Atrano mintis apibendrino Harvardo universiteto profesorius Stevenas Pinkeris. Jo teigimu, savižudžiai teroristai toli gražu nėra tamsuoliai, turto stokojantys, nihilistiški ar psichiškai nesveiki. Priešingai, jie dažniausiai būna išsilavinę, priklausantys vidurinei klasei, turintys moralinių įsipareigojimų. O svarbiausia, kad jie neturi jokių psichopatologinių sutrikimų. Visa tai iš esmės jaukia mūsų stereotipus apie teroristus savižudžius.

Maža to, teroristinių grupuočių nariai tam tikru atžvilgiu primena mūsų vyrus ir moteris pokario kovose. Alkoholikai, trenkti ir tamsybininkai stojo po raudonomis vėliavomis, o po trispalve liko tie, kurie atitinka sąmoningo savižudžio apibrėžtį.

Tiesiogiai lyginti teroristus, kurių taikiniais dažnai tampa taikūs piliečiai, ir partizanus, savo žemėje kovojusius su okupantais, nebūtų etiška. Tačiau moralinis ugdymas ir ryžto nukreipimas tinkama linkme, kad ir koks svarbus būtų, tėra viena iš tėvynę mylinčių piliečių atsiradimo prielaidų. Mat visų pirma reikalingos sąlygos pačiam ryžtui atsirasti. Paradoksalu, tačiau tikėtina, kad būtent S. Atrano tyrime galime šias sąlygas aptikti.

Mokslininkų grupei pavyko išskirti du pagrindinius komponentus, lemiančius Vidurinių Rytų regione kovojančių mirtininkų panašaus plauko kovotojų pasirinkimus:

1. Religingumas. Tik beatodairiškai atsidavęs šventoms vertybėms žmogus gali eiti iki galo. Kitaip tariant, ideologija turi turėti kažkokį anapusinį dėmenį. Netikintis žmogus gyvybės už idealus neaukos. Pabėgs, pasiduos, išduos.

2. Priklausymas stipriai ir vieningai bendruomenei. Pasiryžimas eiti iki galo tiesiogiai priklauso nuo iš kitų bendruomenės narių sklindančios dvasinės stiprybės. Kai jauti, kad tavęs nepaliks, neišduos ir neapgaus, – ryžtiesi pasiaukoti.

Atsidavimas idėjoms, kuriomis tikima, ir priklausymas stipriai jomis tikinčiai bendruomenei lemia ir kitus, ne mažiau svarbius veiksnius, kurie tiesiogiai ir netiesiogiai skatina pasiryžimą atiduoti gyvybę.

Paradoksalu, bet mirtininkus šiandieniame pasaulyje įkvepia ne tiek tikyba ir metafizinis matmuo, kiek jaudinantis kvietimas veikti, kuris žada šlovę ir garbę draugų akyse, o per juos – amžiną pagarbą ir atminimą plačiajame pasaulyje. Mirtis už idėją yra broliška, greita, jaudinama, šlovinga ir šauni.

Atitinkamai mirtininkai sulaukia pagarbos savo visuomenėje. Tarkim, teroristinė grupuotė „Hamas“ ir kitos palestiniečių teroristinės grupuotės mirtininko šeimą apgaubia išskirtiniu rūpesčiu. Mokamos dosnios mėnesinės ir vienkartinės išmokos, kuriamas didžiulis prestižas kitų bendruomenės narių atžvilgiu.

Galiausiai akivaizdu, kad ryžtą mirti už idėją įkvepia ir keršto troškimas. Karingojo islamizmo atveju jis pasireiškia kaip kerštas už bet kurio musulmono bet kurioje planetos vietoje ir bet kuriuo istoriniu laikotarpiu patirtą skriaudą ir pažeminimą. Nepamirštamos ir mažesnės skriaudos, pavyzdžiui, netikinčių karių buvimas šventoje musulmonų žemėje.

Taigi šventos religinės vertybės ir iš bendražygių sklindanti dvasios stiprybė bei pagarba ir yra ta varomoji jėga, genanti tiek teroristus, tiek už gėrį besikaunančius kovotojus.

Ne visi tyrime išskirti pasiaukojimo motyvai mums yra priimtini. Kerštu gyvenanti visuomenė yra serganti visuomenė. Religijos susiliejimas su valstybe ir švento karo skelbimas, kaip kad nutiko Rusijoje, taip pat neturi ateities. Ir vis dėlto tiek mūsų partizanų, tiek dabartinis ukrainiečių pavyzdys rodo, kad savo laisvę apginti įmanoma tik tuomet, kai atsiranda pasiryžusiųjų už Tėvynę eiti iki galo.

Todėl norisi paklausti, kiek dabartinėje Lietuvoje esama to, kas motyvuoja aukotis. Kaip ugdome jaunimo dvasinį pasaulį? Kiek pasiaukojimo idealams ugdyti kenkia Jono Pauliaus II identifikuotos „mirties kultūros“ apraiškos, kurių vis gausiau randasi mokyklų programose? Kuriant efektyvų jaunimo ugdymo mechanizmą, S. Atrano tyrimas yra puiki medžiaga pamąstyti. Ypač žinant, kas vyksta visai šalia mūsų…

Valstybės (t. y. mūsų visų) tikslas yra stiprinti įsipareigojimą Lietuvai, vadinasi, kryptis aiški: ugdyti tikėjimą ir stiprinti bendruomeniškumą.