Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Mišiolą parengti sinodiškai

Kun. Artūras Kazlauskas. Evaldo Lasio nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Artuma“ 2021 m. spalio (10) mėn. nr.

Dievo Bažnyčia renkasi į Sinodą. Popiežius Pranciškus visus kviečia užduoti sau klausimą apie sinodiškumą – lemiamą temą Bažnyčios gyvenimui ir misijai. Tuoj prasidės visos Bažnyčios apmąstymų ir dalijimosi kelionė, truksianti dvejus metus. Eidama kartu (o tai ir reiškia graikiškasis žodis „sinodas“) ir drauge apmąstydama nueitą kelią, Bažnyčia galės išmokti to, kas gali jai padėti išgyventi bendrystę, pagilinti dalyvavimą, atsiverti misijai.

Žinoma, kad kiekvienà kartà turėtų iš naujo išsiversti Šventąjį Raštą. Pasirodo, Lietuva ir jos įvairiaformė krikščionybė yra tokios gyvos, kad Biblijos draugija jau ėmėsi naujojo vertimo. Kas skaitė pasirodžiusias knygas, su džiaugsmu pastebėjo, kad tekstas skamba kitaip ir leidžia matyti giliau. Įdomu, kad šis darbas patikėtas ne vienam konkrečiam vertėjui, kurių, pasirodo, nestokojame, bet visai darbo grupei, turinčiai apsaugoti tekstą nuo kalbinio, teologinio, kultūrinio ar asmeninio subjektyvumo. Taigi, čia iš esmės sinodas. Ir net ne vienos konfesijos, bet ekumeninis.

Kaip su Biblija, panašiai yra ir su liturginėmis knygomis: kiekvienai kartai reikia naujai išverstų tekstų. Juk gyvenimas, mąstymas, kalba kinta. Artuma jau rašė, kad šiuo metu rengiamas ir naujasis lietuviško Mišiolo leidimas. Nuo pirmo (ir vienintelio) leidimo praėjo beveik penkiasdešimtmetis. Subrendo naujos katalikų kartos. Parengti teologai, biblistai, liturgistai, pastoralistai. LVK Liturginė komisija, kurią sudaro keturi išsilavinę vyskupai, šiam milžiniškam darbui kviečiasi vietinius specialistus. Negana to, Mišių eigos bei Eucharistijos maldų vertimą, t. y. Mišiolo branduolį, pateikė aptarimui kiekvienoje vyskupijoje. Ypatingas sinodinis laikas vyskupui ir jo kunigams bei pasauliečiams analizuojant visos Bažnyčios veiklos „šaltinio ir centro“ – liturgijos – tekstus.

Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas šiam darbui sukvietė penkis savo arkivyskupijos kunigus, diakoną ir pasaulietį. Pirmas įspūdis: visiems nuoširdžiai rūpi vertimo ištikimybė originalui ir perteikimas lietuviškai. Lotynų kalba išleistosios knygos yra typos – pavyzdinės, tad ir lietuvinti derėtų pagal lotyniškąją dvasią ir raidę. Kitaip rizikuojame teigti ne tai, ką Bažnyčia nori išreikšti. Taip prasidėjo keletą mėnesių trukęs darbas, susitinkant kartą ar du per savaitę, dėl pandemijos – per nuotolį. Visada su mumis buvo arkivyskupas, užtikrindamas mūsų grupei rimtą statusą. Šitokio darbo laiką galėjome vadinti malonės laiku. Malonę tiesiog jautėme. Susitikti darbui norėjome. Laikėme tai labai reikšmingu uždaviniu. Kiekvienas noriai ir drąsiai dalijosi įžvalgomis bendram labui. Išgyvenome kunigiškąją brolystę ir liturgijos gelmę, prasmę, skambesį. Mokėmės ne vien dirbti drauge, bet ir išgirsti kitą, papildyti, parodyti kitokios nuomonės logiką. Ir patirti netikėtų įžvalgų džiaugsmą. Sinodas!

Unsplash.com nuotrauka

Apsisprendėme iš eilės skaityti lotyniškąjį tekstą ir lyginti jo vertimą. Analizuodami tekstus ir ieškodami lietuviškų atitikmenų, kartkartėmis naudojomės neseniai baigtu Mišiolo vertimu ir leidimu anglų kalba. Jame akivaizdžiai ištaisytos ankstesnės anglakalbių kūrybinės klaidos, atrodo, padariusios įtaką ir mūsų pirmajam lietuviškam leidimui, kurio vertimą pavadinome laisvu, t. y. nebūtinai atitinkančiu lotyniško teksto prasmę.

Vienas reikšmingiausių dalykų – akivaizdžiai pasimato liturgijos ir Biblijos ryšys. Šventasis Raštas liturginiams tekstams daro įtaką, yra cituojamas, interpretuojamas, aiškinamas. Pirmasis ir svarbiausias Biblijos aiškintojas yra liturgija. Buvo gera, kad su mumis kartu dirbo biblistas, mylintis Bibliją, galintis sulyginti graikiškus, hebrajiškus, lotyniškus jos tekstus. Svarbus buvo lotynistas, leidęs susiorientuoti lotyniškose maldų formose. Naujojo Testamento naujasis vertimas dar ne visas baigtas, tad labai gaila, kad kai kuriose liturginėse maldose neatsispindės tikslesnis vertimas. Buvo užsimenama, kad derėtų palaukti vertimo pabaigos ir pagal jį versti liturgijos tekstus. Pvz., akivaizdžiausias šiuo atžvilgiu yra pasirengimo Komunijai maldos tekstas: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“ Tai – Evangelijos istorija – Lk 7, 6 ir Mt 8, 8. Liturgija ją skaito ir atpažįsta kaip Komunijos esmę. Maldavimas labai antropologiškas, apimantis viską – ir mūsų būtį, ir buitį…

Įdomūs atradimai ir prefacijose, kurias dabartinis Mišiolas vadina Dėkojimo giesmėmis. Tad daugelio (net kunigų) galvose ji vienintelė ir suvokiama kaip dėkojimas. Nors vis dėlto ji tėra tik įžanga – lotyniškai praefatio – į Dėkojimo maldą. Pasirodo lietuvių kalbos žodynas jau seniai vartoja sulietuvintą – prefacijos – atitikmenį. O ir jų tekstai, versti prieš penkiasdešimtmetį, dabar nebuvo peržiūrėti, tad pasiūlėme Liturginei komisijai tai padaryti. Štai pavyzdys, kuris turėtų būti rimta paskata peržiūrėti visas:

Šiandien naudojama prefacija:

Per jį tavo didybę garbina angelai ir arkangelai, o su jais cherubinai, serafinai ir šventųjų minios tau reiškia džiaugsmingą sutartinę šlovę.

Leisk ir mums, meldžiame, prie jų prisidėti – drauge su jais nuolankiai tau giedoti: Šventas, šventas, šventas...

Originalus tekstas:

Per jį tavo didybę liaupsina angelai, adoruoja viešpatystės, dreba galybės. Dangūs ir dangiškos valdžios bei palaimingieji serafai drauge džiūgaudami tarnauja.

Maldaujame, leisk ir mums savo balsais prie jų prisijungti, nuolankiai išpažįstant: Šventas, šventas, šventas...

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Iki šiol nesukurtas lietuviškas liturginis giedojimas. Lietuvių kalbai ir toliau naudojame grigališkojo choralo melodikas. Tarsi lietuviškosios tam nebūtų tinkamos? O juk turėjome neįtikėtinų pavyzdžių, kaip dera choralas ir sutartinės!

Per Šiluvos atlaidus buvome nustebinti atidaryta paroda, kurioje eksponuojamos specialiai sukurtos penkiolika iliustracijų mūsų naujajam mišiolui (turbūt sulauksime ir jų profesionalaus įvertinimo). Dabartinės liturginės knygos yra išleistos kaip juodraštinės, tai yra be meninio apipavidalinimo. Malonios išimtys – Evangelijos skaitinių ir Katechumenų įrašymo knygos, bet tai – nauji leidiniai. Bus rengiamos ir kitos liturginės knygos. Tad privalomas meninis jų puošnumas, tikėkimės, jau nebebus apleidžiamas. O sinodiškumas ir čia, neabejojame, paskatins kviestis bendradarbiauti daugiau iškiliausių menininkų.

Laukiame naujo Mišiolo leidimo. Mūsų darbo grupė prisidėjo savu įnašu. Turbūt ir kitos vyskupijos pasidalijo savo įžvalgomis, tad Liturginė komisija nepasijuto vieniša šiame milžiniškame – ne vien bažnytiniame, bet ir kultūriniame – darbe. Idant galėtume pasakyti, jog šį Mišiolą rengiame kartu ir ne paskubomis. Kaip ir dera sinodinei Bažnyčiai. Ir šlovinsime Dievą ateinančius keliasdešimt metų iš pačių gražiausių knygų, pačiais tiksliausiais žodžiais.

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu