Misionieriumi gali būti ir paprastas mokytojas

Apie įvairias misijas kalbama vaizdo įraše, skirtame 2022 m. Pasaulinei misijų dienai, pavadintai „Tapsite mano liudytojais“ (Apd 1, 8):

Vaizdo įrašą pristato Nacionalinė misijų tarnyba – organizacija, Lietuvoje įkurta prieš trejus metus. Jos direktorius – kunigas, saleziečių draugijos vienuolis ALESSANDRO BARELLI SDB. Pats atvykęs iš Italijos, ilgiau nei 20 metų vykdo savą misiją Lietuvoje, yra Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos klebonas, žurnalo „Saleziečių žinios“ redaktorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys.

„Kokiu būdu galiu liudyti Kristų? Ne žodžiais. Žodžiai daro mažiausiai įtakos, mažiausiai padeda. Jie gali būti kaip pagalbinė medžiaga. Bet, jei esi krikščionis, esi toks ne dėl žodžių, o dėl Kristaus asmens. Ar Jis yra gyvas tavyje? Jeigu taip – kokiu būdu tai matosi tavo veiksmuose, elgesyje, tavo darbuose? […] Tas žmogus, kuris vien tik kalba kalba kalba, susilauks tokio atsakymo: gerai, gyvenk savo pasaulyje, sakyk ką nori…“ – pernai kalbėjo kunigas tiesioginės feisbuko transliacijos metu, atsakydamas į „Bernardinų“ ir žiūrovų klausimus.

Artėjant Misijų sekmadieniui – šio pokalbio ištrauka.

Kas yra Nacionalinė misijų tarnyba, kurios direktoriumi esat paskirtas?

Pirmiausia, aš pats esu misionierius, nors neketinu čia būti nužudytas (šypsosi). Palikau savo šalį Italiją. Jau 24 metus gyvenu Lietuvoje, maždaug 16 metų turiu Lietuvos pilietybę. Pagal pašaukimą esu vienuolis salezietis, mūsų vienuolyno charizma – tarnystė su vaikais ir jaunimu pagal kunigo šv. Jono Bosko dvasią.

Lietuvos vyskupai skyrė man užduotį pradėti Misijų tarnybą Lietuvoje. Kitose šalyse ji jau seniai vyksta. Proga buvo 2019 m. paskelbtas Ypatingasis misijų mėnuo, iš Romos buvo duota žinia visoms šalims pradėti misijų tarnybas, kur jų dar nebuvo. Tad vyskupai mane ir paskyrė penkerių metų kadencijai.

Tarnybos tikslas – atkreipti tikinčiųjų ir netikinčiųjų dėmesį į misijų pasaulį bendrai. Neapsiribojant misijomis, vykstančiomis besivystančiose šalyse. Arba įsivaizdavimu, kad misija – kai kunigas dirba tarp vargstančiųjų, duoda valgyti, vaistų ar stato bažnyčią. Be abejo, tai yra didelė misijų dalis. Bet misionieriškumas nėra tiktai eiti ir kažką statyti. Misija visų pirma yra evangelizacija. Todėl pats Kristus sako, kad kiekvienas pakrikštijamasis yra misionierius, kiekvienas krikščionis yra pakviestas ir paragintas evangelizuoti kitus.

Noriu atkreipti dėmesį, kad evangelizacija nėra paskaityti paskaitėlę apie Šventąjį Raštą. Evangelizuoti – tai skleisti Dievo meilę ir žinią, kad Dievo karalystė yra arti. Kada Jėzus subūrė aplink save pirmuosius 72 mokinius, juos siuntė po du į visus Palestinos kaimus ir miestelius, kad skelbtų, jog Dievo karalystė arti. Jie buvo pirmieji misionieriai. Nevažiavo į užsienį, nepastatė bažnyčių ar ligoninių, bet ėjo skelbti, kad yra Jėzus – ir kad Jis yra mūsų išgelbėtojas.

Krikščionys šiais laikais vis sąmoningiau supranta, kad ta misija vyksta ir šiandien. Pavyzdžiui, per metus pasaulyje atsirado 15 milijonų daugiau katalikų. Tai džiugi naujiena, tų katalikų daugėja ne tik besivystančiose šalyse. Yra ir daugiau vietų, kur žmonės krikščionių liudijimo dėka tampa sąmoningais katalikais ir vėliau apsisprendžia patys tapti misionieriais.

Bažnyčia sako įdomų dalyką. Būti misionieriumi – tai nebūtinai palikti savo namus, keliauti kažkur toli ir žūti dėl tikėjimo, bet tiesiog savo artimiausioje aplinkoje liudyti, gyventi tikėjimu ir apie jį kalbėti kaip moki. Bet kiekvieno misijos būna skirtingos. Kaip sužinoti, kokia konkrečiai sritis, charizma man, kaip misionieriui, tinka?

Pašaukimo supratimas niekada nėra išorinis, bet visąlaik vidinis. Žmogus, kuris gyvena tikėjimo gyvenimą, meldžiasi ir yra atviras Dievo valiai. Mes nesakome Viešpačiui: Tu dabar padėk, nes aš nusprendžiau, kaip bus. Bet mes kreipiamės kaip mažasis Samuelis: „Kalbėk, nes tavo tarnas klauso“ (1 Sam 3, 10). Mano pašaukimo supratimas prasideda nuo įsiklausymo, ko Viešpats nori iš manęs.

Įsiklausyti gali padėti malda. Gali ir dvasinis vadovas arba dvasinis palydėtojas, kuris yra labiau įsigilinęs į tikėjimą, žino, kaip kartais išspręsti problemas. Tai turėtų būti žmogus, kuris mato mus „iš išorės“, bet ir pats yra atviras Dievo balsui.

Savo pašaukimą galime atpažinti ir per gyvenimo įvykius. Galiu pasidalinti savo asmenine patirtimi, kaip atsiradau Lietuvoje. Aš niekada nebuvau pasvajojęs ar planavęs palikti savo šalį ir važiuoti dirbti į užsienį. Mano vaikystėje žodis „Lietuva“ nebuvo labai populiarus (šypsosi). Nes dar buvo sovietiniai laikai. Atsimenu, pradinėse klasėse turėjom didelį žemėlapį, man labai patiko geografija. Jame buvo užrašyta „URSS“ – L’Unione delle Repubbliche Socialiste Sovietiche, nebuvo Lietuvos ar Baltarusijos.

Bet kodėl aš atsiradau čia? Netikintis žmogus galėtų tai pavadinti sutapimu, tikintis – Dievo humoru. Į Lietuvą važiuodavau vasaromis penkiolikai dienų. Būdamas klieriku, su vienu kunigu saleziečiu vesdavom stovyklas. Iš pradžių lankydavomės Alytuje, o paskui – Palemone, Kaune, kur buvo senų saleziečių bei seserų bendruomenė.

Kai mes atvykome 1996 m., Lietuvoje apsilankė mūsų vyriausiasis rektorius [Juanas Edmundo Vecchi] – tai reiškia, visų pasaulio saleziečių generolas. Vilniuje jis pašventino kertinį akmenį bažnyčios, kuri ir dabar stovi, ir kurioje aš gyvenu. Tiksliau, gyvenu prie bažnyčios, ne bažnyčioje (šypsosi). Taip pat jis dalyvavo Palemono bažnyčios konsekracijoje rugpjūčio 15 d.

Mūsų vyr. rektorius atvyksta, mato, kad vietiniai saleziečiai lietuviai yra labai seni, jiems sunku rasti bendrą kalbą su jaunimu ir tęsti salezietišką veiklą. Generolas mato, kad aš esu klierikas ir bendrauju su jaunimu bei lietuviais – šiek tiek angliškai, šiek tiek gestais ar italų kalba. Ir tai viskas – jis man pasakė „Laba diena“, paspaudė ranką. Daugiau nieko.

Bet atsitiktinai po keleto mėnesių jis atvyksta oficialaus vizito į seminariją, kurioje studijavau teologiją. Tuo metu buvau įšventintas diakonu. Jis ryte mane pasikvietė asmeniniam pokalbiui, kas tuo metu buvo neįmanoma. Kitiems klierikams atrodė labai keista, ko iš manęs nori generolas. O jis man sako: „Mes generalinėje taryboje apmąstėme, kad į Lietuvą reikia siųsti italą arba ispaną – kad ten galėtų džiaugsmingai ir veiksmingai atnaujinti salezietišką veiklą. Ar tu sutiktum būti ten siunčiamas?“

Atsakiau: man Lietuva yra miela, ten važiuoju vasaromis – tiesa, trumpam, penkiolikai dienų. Bet manau, kad Dievas padės ir tai gali būti Jo valia. Gal darykime taip: aš po kunigystės šventimų ten keliausiu vasarą, šįkart būsiu ilgesniam laikotarpiui ir matysiu, ar man įmanoma priprasti ir ar galima planuoti kažką daryti. Paskui grįšiu į Italiją, turėsiu pabaigti universitetinį darbą, gauti licenciato laispnį, ir tada spręsime.

Paskui vyko dar trys pokalbiai. Tai yra labai retas atvejis, kada paprastas salezietis net tris kartus kalba rimtais klausimais su generolu. Galiausiai buvo nuspręsta mane išsiųsti. 1998 metų spalio 15 dieną į Lietuvą jau atvykau kaip kunigas, ir dabar 24 metus čia dirbu. Ar tai buvo atsitiktinumas? Aš netikiu.

Manau, kad Dievas ypatingu būdu norėjo, jog čia atsirasčiau, ir džiaugiuosi, kad galėjau atsiliepti į Jo kvietimą.

Paminėjote džiaugsmą. Dabar tokia mintis atėjo: kaip suprantu, Jūsų viena iš misijų buvo (ir turbūt tebėra) apie tai, kaip tą lietuvišką katalikybę, kurioje dėl suprantamų priežasčių yra daug kančios, „paspalvinti“, parodyti šiek tiek kitokią – laisvesnę, džiaugsmingesnę?

Visų pirma, aš neatvykau į Lietuvą pakeisti lietuvių ar Lietuvos (juokiasi). Tas kančios ir kryžiaus aspektas, manau, Lietuvoje buvo jau ir prieš sovietinį laikotarpį. To įrodymas yra, kad kryžkelėse kryžiai ir koplytstulpiai buvo Lietuvoje jau nuo krikščionybės priėmimo.

Kodėl tiek daug dėmesio Lietuvos pasąmonėje sutelkta į kančią ir kryžių? Yra daug priežasčių, dabar negaliu atlikti sociologinės studijos. Be abejo, aš turiu būti savimi. Negaliu apsimetinėti, kad esu lietuvis 100 procentų. Stengiuosi „sulietuvinti“ save, nes tai yra pagarbos ženklas lietuviams ir Lietuvai. Aš atvykau gyventi su jumis, su meile ir atsidavimu.

Yra Amerikoje posakis: jeigu aš turiu vieną dolerį, tu turi vieną dolerį ir mes jais apsikeičiame – abiem lieka po tą patį vieną dolerį. Bet jeigu aš turiu vieną mintį, tu turi vieną mintį ir mes jomis apsikeičiame – abu esame praturtinti, kadangi turime jau dvi mintis. Kai aš esu savimi kaip krikščionis, kunigas, italas ir kartu gerbiu vietinę kultūrą – atsiranda tikras pasidalinimas.

Galiu išmokti iš lietuvių daugiau rimtų dalykų, kurie neįvyksta ir nepraeina labai greitai. Jūs žinote, kai italai susitinka, vos 15 minučių pabendrauja ir jau sako: „Draugas, draugas.“ Lietuvis gal turi bendrauti 10 metų ir po to sakyti: „O gal tai mano draugas?..“ (šypsosi)

Pats mokausi iš lietuvių kultūros, bet iš kitos pusės galiu dalintis tuo, kas esu ir ką turiu: gal šiek tiek daugiau pasitikėjimo Dievu, gal parodymo, jog turime dėti savo rūpesčius ne tik į ašaras ir niūrų veidą, bet ir prie Viešpaties kojų – ir tikėti, kad Jis, nukryžiuotas ir prisikėlęs, gali man padėti. Tas optimizmas ir viltis yra mūsų, saleziečių, DNR. Nes mūsų įstatuose yra parašyta, kad salezietis eina per pasaulį su optimizmu, džiaugsmu ir viltimi.

Kunigas šv. Jonas Boskas vaikams sakydavo: darykite ką norite, triukšmaukite linksmi, tik nenusidėkite. Kuo galiu pasidalinti su kitais, kai bendrauju – savo būdo bruožu būti optimistu. Į tokius žmones Lietuvoje kartais žiūrime įtariai, nes manoma, kad optimistas yra tas, kuris nemato realaus pasaulio, kuris į viską žiūri pro rožinius akinius. Bet optimistas iš tikrųjų nėra naivus. Jis mato sunkumą ir jį ištveria, bet tas sunkumas neatima iš jo vilties, kad gali būti geriau. Kaip alpinistas, kuris mato aukštą kalną ir į jį įkopia.

Kartais iš lietuvių girdžiu sakant: ai, viskas bus gerai! Kada jau man taip sako, pradedu pergyventi, nes suprantu, kad problema tikrai siaubinga (juokiasi). Bet iš kitos pusės turime susidoroti su sunkumais, negalime pabėgti nuo jų. Ir kada turime problemą, ieškom bendro sprendimo. Ar mes, tikintieji, negalime pakviesti Kristaus į mūsų problemų sprendimus? Būtų labai keista, jei negalėtume.

Kas sunkiausia misionieriaus veikloje? Ar būna, kad jie pasitraukia iš savo misijų? Jei taip – kodėl?

Būna – kaip ir krikščionys, kurie nustoja liudyti savo tikėjimą. Gali būti priežasčių, kurios nepriklauso nuo paties misionieriaus, pavyzdžiui, sveikata. Jis gali susirgti nepagydoma liga, tada vyresnieji nusprendžia, kad jis grįžtų į savo šalį praleisti likusio laiko, kuris gali būti 6 mėnesiai, o gali ir 30 metų.

Buvo vienas Vilniuje gimęs lenkų tautybės salezietis, kuris iškart po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė į Lenkiją – kunigas Władysławas Mikulewiczius. Jis Lenkijoje susipažino su saleziečiais, tapo vienu iš jų ir iškeliavo į Kongą (tais laikais Zairą). Jis ten tarnavo pakankamai ilgai, kol įvyko autoavarija, turėjusi pasekmių jo sveikatai, ypač širdžiai. Tada jis buvo sugrąžintas į Lenkiją, o ten pageidavo grįžti į Lietuvą, tai vyko 1984 ar 1985 metais. Jam buvo duotas leidimas, ir jis Vilniuje gyveno iki mirties, 2006 m.

Be abejo, yra kitų situacijų – pavyzdžiui, kai misionierius yra psichologiškai paveiktas, apima depresija. Jį gali paveikti įvairios aplinkybės misijose.

Pagalvokime taip. Vienas mano draugas buvo klierikas italas, siųstas į Keniją. Jis savo parapijoje buvo atsakingas už oratoriją – laisvalaikio centrą vaikams. Tos bendruomenės klebonas visą savaitę važinėdavo per kaimus aplinkui: didelė parapija, tūkstančiai kilometrų. Ir su juo susitikdavo tik sekmadieniais. Dar buvo kiti du kunigai – vienas įsitraukęs į tarnystę poliklinikoje, tai matydavosi kartais vakare. Dar vienas kunigas buvo vikaras, važinėdavo į netolimą miestelį patarnauti.

Tas klierikas diena po dienos buvo vis labiau vienišas. Ir tada atėjo kažkas panašaus į pašaukimo krizę: ką aš čia veikiu? Daviau įžadus, kad gyvenčiau bendruomenėje, o man to neduoda… Ta krizė, deja, baigėsi nelabai gerai, jeigu žiūrėtume iš saleziečių pusės (iš jo pusės baigėsi tikriausiai gerai) – nes vasarą atvažiavo italų grupė, ir jis įsimylėjo vieną merginą.

Bet įsimylėjo dėl vienatvės. Nes, kai pasiprašė išeiti, su ta mergina daugiau nebesusitiko. Taigi tas įsimylėjimas buvo paskutinis lašas jo pašaukimo klausimu. Tiesa, nebuvo jokio dvigubo gyvenimo – galiu paliudyti, kad visą tą laiką jis elgėsi labai garbingai. Bet ta vidinė krizė neišnyko. Gali būti, kad, jeigu nebūtų tokios nepakeliamos vienatvės, tikriausiai ir ta krizė nebūtų įvykusi. Bet kas čia žino. Žino Dievas.

Dabar jis gyvena laimingai. Nepalaikome dažnų kontaktų, bet jis dirba Jungtinių Tautų pabėgėlių stovykloje Afrikoje kaip vienas iš vadovų, administruoja 100 tūkstančių pabėgėlių stovyklą.

Aišku, gali būti ir kultūrinių skirtumų, kurie daro įtaką…

Tai be abejo.

… ir politinių priežasčių. Tiberiados bendruomenė Konge turėjo keletą vienuolių misionierių, bet, kai šalyje prasidėjo vidiniai politiniai konfliktai, tapo nesaugu ten gyventi. Iš pradžių iš šalies išvyko visi ambasadoriai su šeimomis, o vėliau ir broliai vienuoliai priėmė skausmingą sprendimą grįžti į Belgiją.

Žodžiu, suprantam, kad, ypač kai esi siunčiamas į besivystančią šalį, gali atsirasti daug problemų dėl vietinės visuomenės. Be abejo, misionierius reaguoja. Mirtis kankinystėje nėra tikslas – nevažiuoju tam, kad būčiau nužudytas. Kankinystė yra kaip kraštutinumas, kai turiu atsakyti į klausimą: ar toliau būsiu tuo, kas esu, ar eisiu į kompromisus – atsisakysiu savo tikėjimo, vertybių, atsisakysiu tiesiai šviesiai pasakyti tiesą? Kankiniai atsakydavo: ne, aš viso šito neišsižadėsiu. Ir tada būdavo nukankinti.

Be abejo, yra tik maža dalelė misionierių, kurie buvo nužudyti. Bes esmė tokia: misionierius nori nuvykti į kitą kraštą ir tapti vienu iš tų žmonių, kurie ten gyvena. Savotiškai aš irgi stengiuosi būti vienu iš tų trijų milijonų Lietuvoje.

Pavyzdžiui, žiūrit krepšinį?..

Deja, nesu tiek „sulietuvėjęs“ (šypsosi). Man sportas apskritai yra įdomus, bet neturiu tiek laiko, kad jį žiūrėčiau.

O kokių klaidų reiktų nedaryti misionieriui? Turbūt faktas, kad vienos misijos pasiseka labiau, kitos – mažiau. Popiežius Pranciškus kalba, kad mes neturim būti prozelitais, t. y. tais, kurie būtinai bando žmones iš kitų religijų ar konfesijų atversti į katalikybę. Kita vertus, vienas iš misijos tikslų juk ir yra sudominti žmogų Kristumi, rodyti savo, kaip krikščionio kataliko, pavyzdį. Tad kokių klaidų nedaryti – tiek tolimuose kraštuose, tiek savo aplinkoje?

Visų pirma reikėtų atskirti, kas yra prozelitizmas ir liudijimas. Liudijimas – tai pasiūlymas, prozelitizmas – įkyrumas. Jeigu žmogus nenori priimti Kristaus, aš turiu gerbti jo laisvę ir sprendimą. Tuo metu prozelitizmo užduotis – kalti kalti kalti, kol žmogus pasiduoda ir sako: gerai jau gerai, ateinu pas tave. Tačiau mes skelbiame Kristų kaip laisvą pasirinkimą.

Klaida visų pirma yra neinkultūruotis, t. y. galvoti, kad patys žmonės, pas kuriuos atėjau, turi priimti mane, koks esu. Kad ne aš turiu prisitaikyti, kalbant apie jų kalbą, kultūrą, istoriją – bet jie turi taip daryti. Atėjo gelbėtojas, jūs klausykit, dabar aš kalbėsiu. Čia yra nesąmonė. Joks žmogus, kuris taip darytų, negalėtų savęs vadinti misionieriumi ar evangelizuotoju. Tai yra didžiulė klaida.

Kita klaida – galvoti, kad, jei nematau regimų rezultatų, tai yra mano kaltė. Sureikšminti įsitikinimą, kad rezultatai yra mano darbo kokybės rodiklis.

Man taip yra. Kai ką nors „Bernardinuose“ parašau ir matau, kad mažai žmonių perskaitė, save dėl to graužiu.

Panašiai ir man. Kai postinu kažką gero feisbuke ir mažai žmonių tai pažiūri, kyla klausimas: ką aš blogo padariau?!

Iš tikrųjų nėra, kad padarei blogai. Jeigu gali ramia sąžine pasakyti, kad stengiausi padaryti viską, ką galėjau, kad tam pasiruošiau, ir tas feisbuko įrašas ar kitas darbas buvo padarytas kokybiškai – gyvenk ramiai, nes rezultatai, tiesą sakant, dažniausiai yra matomi ne žmonių, o Dievo. Jeigu sakom, kad tarnaujam Kristui – tai Kristus turi matyti mano pastangas, o ne žmonės. Būtų klaida misijos kokybę vertinti matomais rezultatais – nes tu jų niekada nematysi.

O kokį gerą pavyzdį prisimintumėt, kalbant apie misijas? Kas Jus patį labai įkvėpė?

Iš karto prisimenu savo mokytojus vidurinėje mokykloje Italijoje. Gali atrodyti keista, kad misijų pavyzdį pateikiu iš Italijos, bet taip yra. Buvo nuoširdūs mokytojai saleziečiai. Man jie taip patiko ir uždegė, kad klausiau savęs: o kodėl aš negalėčiau tapti kaip jie? Pirmutinį žingsnį į saleziečių vienuolyną žengiau, nes buvau sužavėtas tų gerų žmonių.

Be abejo, pašaukimo išsiaiškinimas negali sustoti pradiniame taške. Turi būti įsigilinimas, ar tikrai Dievas kviečia tave, kuris likai sužavėtas. Bet mokytojai Italijoje man buvo nuostabus misijos pavyzdys.