2022 04 28

Edita Grudzinskaitė-Gruodis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Misionierius kun. R. Dluhý : „Jei vedamas Dievo atrasi savo vietą, išgyvensi žmogiškąją pilnatvę“

Kun. Rastislavas Dluhý CSsR. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kunigas, redemptoristų vienuolis Rastislavas Dluhý gimtąją Slovakiją paliko prieš ketverius metus ir drauge su kun. Peteriu Herteliu darbuojasi Lietuvoje.

Gyvenimo džiaugsmu trykštančio, veiklaus, entuziastingo brolio pilna visur – pradedant akademinio jaunimo bendruomene, baigiant įkalinimo įstaigomis. O ir žmonės jau spėjo pamilti šiuos autentiškus tikėjimo liudytojus.

Palikote savo gimtąją Slovakiją ir darbuojatės Lietuvoje. Turime posakį, kad savam kaime pranašu nebūsi. Ar lengviau misionieriauti svečioje šalyje?

Jei pažvelgsime į misijų istoriją, matysime, kad labai daug misionierių buvo svetimšaliai: šv. Paulius, nors buvo žydas, pamokslavo Graikijoje, apaštalas Tomas – Indijoje ir panašiai.

Žinoma, labai norėtųsi, kad Evangelija būtų skelbiama tavo šalyje gyvenantiems žmonėms, tačiau kiekvienoje šalyje, kaip ir mano gimtojoje Slovakijoje, rasime misionierių iš kitų šalių, ir jiems puikiai ten sekasi. Misionieriai turi kitokį požiūrį, įlieja savo charakterio, savitų būdų, kaip skelbti Evangeliją. Visgi šalis yra krikščioniškai subrendusi, jei turi savų misionierių.

Praktiškai lengviau dirbti savo gimtojoje šalyje, nes moki kalbą, gerai pažįsti kultūrą, galiausiai esi vienas iš jų, tad yra lengviau. Tačiau kai žmonės mato misionierių, atvykusį iš kitos šalies, jie priima kaip dovaną, vertina tavo pastangas išmokti jų šalies kalbą, tavo pasiaukojimą dėl jų, paliekant savo gyvenimą gimtinėje, draugus, tėvus. Jiems kyla klausimas: „Kodėl jūs čia?“

Kun. Rastislavas Dluhý CSsR. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tai kodėl jūs čia?

Dievas mus siunčia. Pats, kaip vienuolis ir kunigas, pajutau, kad Dievas mane kviečia tarnauti Lietuvoje, pašaukimas buvo atpažintas ir Bažnyčioje. Tokie sprendimai nepriimami asmeniškai, prie jo prisidėjo ir mano vienuolija, ir Bažnyčia Lietuvoje. Tai yra ilgo pašaukimo atpažinimo proceso rezultatas.

„Kodėl tu Lietuvoje? Juk čia [pas mus] tiek daug darbo“, – sulaukiu klausimų Slovakijoje. Taip aš matau, aš ten gyvenau visą savo kunigišką gyvenimą. Pasaulis yra viena didelė šeima, ir aš tebesu joje, toje pačioje šeimoje. Klausimas, kur yra daugiau darbo, mažiau svarbus nei klausimas, kur Dievas nori, kad aš būčiau. Ir tai – jau ne mano reikalas.

Kokią žinią norite perteikti Lietuvos žmonėms?

Mano esminis kaip tikinčiojo ir kaip misionieriaus troškimas – pasakyti žmonėms, kad istorija, kurią Dievas pasakoja šiam pasauliui, yra ne šiaip istorija, neliečianti mūsų. Tu ir aš esame didelės Dievo istorijos dalis. Gyvenimas nėra tik mažytė tavo ar mano istorija. Kiekvieno mūsų tikslas – leisti Dievui parodyti, kokia mano vieta Jo istorijoje.

Žmonės dalykus lengviau supranta per palyginimus. Norisi išvesti paralelę su teatru, kuriame tas pats principas: aktorius priima režisieriaus jam parinktą vaidmenį, nepaisant to, ar patinka ji jam, ar ne, tačiau galų gale būna visi patenkinti.

Taip, pasaulio istorijos Režisierius įžengė į istoriją ir pats tapo vienu iš jos veikėjų. Kiekvieno mūsų užduotis – surasti savo vietą toje istorijoje. Tačiau, kad ją surastume, reikia išgirsti Jį kalbant.

Dalis žmonių atsakytų: „Dievo balsas? Pasakos. Kam man visa tai? Aš ir taip gerai gyvenu. Man nieko nestinga.“

Kodėl tai svarbu? Aš galiu suskurti savo istoriją, galiu būti ir režisieriumi, ir net pagrindiniu veikėju. Galiu bandyti tai daryti, bet galų gale pasidarys nuobodu, neįdomu. Kas kartą reikės kažko naujo.

Dievas pranoksta mus. Jo istorija yra jaudinanti, nenuspėjama, tiesiog nuostabi. Aš per mažas režisierius, kad gyvenimas būtų nuolat jaudinantis ir džiaugsmingas. O su Dievu nuobodulys negresia. Jei vedamas Dievo atrasi savo vietą, išgyvensi savo žmogiškąją pilnatvę.

Svarbu pabrėžti, kad mes nekalbame apie aklą klusnumą. Kalbame apie bendradarbiavimą. Jis sugalvoja tokią vietą tau scenoje, kad wow. Niekada nesugalvotum to pats.

Kun. Rastislavas Dluhý CSsR. Asmeninio archyvo nuotrauka

Esu veiksmo žmogus. Nesupraskite mano teiginio kaip kritikos. Skelbti Evangeliją, kalbėti, pamokslauti – nuostabu. Tačiau man, kaip tikinčiajai, labiausiai trūksta ne mokytojų, o liudytojų. Mokytoją mes turėjome ir tebeturime.

Iš tiesų net ne kiekvienam duota kalbėjimo dovana. Yra žmonių, kurie galbūt net nesugeba pasakyti nieko uždegančio, įkvepiančio. Tačiau, žmonės, būdami šalia jo, vis vien jaučia, kad jis ypatingas. Kuo ypatingas? Tai sunku net apibūdinti žodžiais, bet jo gyvenimas atrodo toks patrauklus ir džiaugsmingas.

Pasauliečiai kartais aplanko vienuolynus Lietuvoje ir grįžta namo perkeisti, nors jie viso labo dirbo sode su broliais, bendrai meldėsi, ten nebuvo jokio mokymo. Jie tiesiog gyveno paprastą eilinį dienos gyvenimą su vienuoliais. Buvimas bendruomenėje ar su konkrečiu žmogumi, kurio širdyje gyvena Dievas, leidžia išgyventi tą nuostabią patirtį.

Nereiškia, kad esi tobulas, bet jei turiu ryšį su Dievu, aplinkiniams tai jaučiasi, matosi. Ryšys su Dievu – didžiausias liudijimas, paslaptis, evangelizacijos šaknis.

Popiežius Paulius VI yra kalbėjęs apie tai, ko klausiate. Pasak jo, jei žmonės klauso mokytojų, tai tik todėl, kad jie yra ir liudytojai. Matydami gyvenantįjį su Dievu, žmonės išsyk tai atpažįsta. Jie atpažįsta, kad prieš mane yra kažkas labai autentiško, ir tai paliečia kitus. Tik toks žmogus ir skelbia, ir liudija.

Ar visuomet misijas lydi sėkmė?

Labai iškalbinga protestantų misionieriaus Johno Wimberio istorija. Jis savo knygoje pasakoja, kaip būdamas jaunas pastorius jis mokėsi klausyti Dievo balso. Sykį per sapną jis išgirdo Dievą jį kviečiant keltis ir važiuoti į geležinkelio stotį. Antra nakties, Johno protas jį tikina, kad tai visiška kvailystė, tačiau jis paklūsta ir nuvyksta į stotį. Tuščioje stotyje jis stovėjo ir kalbėjo apie Dievo meilę ir Jo kvietimą. Baigęs, jausdamasis visiškai kvailas, jis grįžo namo.

Po dvidešimties metų, būdamas jau garsiu pastoriumi, Johnas stovėjo ant scenos susitikime su daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių žmonių ir, sakydamas mokymą „Signs and Wanders“ (Ženklai ir stebuklai), dalijosi savo gyvenimo istorija.

„Žinote, mums visiems reikia mokytis klausyti Dievo balso. Tiesa, ne visuomet ir man pavyko“, – sakė Wimberis. Jis papasakojo savo nesėkmės istoriją, kaip prieš dvidešimt metų jis pamokslavo tuščioje geležinkelio stotyje. „Bent pabandžiau, norėjau būti klusnus“, – tęsė jis. Netrukus iki scenos prasibrovė vyras, kuris pasakė, kad prieš dvidešimt metų jis gulėjo ant geležinkelio bėgių, norėdamas nusižudyti, bet atėjo kažkoks kvailys ir ėmė garsiai šaukti apie Dievo meilę.

Suprantat? Kartais tenka kantriai laukti, ką Dievas padarys.

Kun. Rastislavas Dluhý CSsR. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tarp jūsų bičiulių – garsūs pasaulio pastoriai, giesmių autoriai ir atlikėjai, mokytojai. Ar jie taip pat „Dievo razinos“ jūsų kelyje?

Visi žmonės ateina į mano gyvenimą kaip dovana pačiais skirtingiausiais ir netikėčiausiais keliais. Kartais ir pats žengiu žingsnį. Kai skaitau nuostabią knygą, girdžiu giesmę, matau be proto gražų paveikslą arba išgirstu palietusį pamokslą, esu linkęs pasidomėti tais autoriais ar žmonėmis. Kai kuriems jų esu parašęs pats ir sulaukęs atsakymo.

Viena nuostabių ir netikėtų pažinčių – JAV gyvenanti pasaulinio garso lektorė, rekolekcijų vadovė ir knygų autorė Katrina J. Zeno, besirūpinanti šv. Jono Pauliaus II palikimu.

Šios mūsų pažinties vaisių jau gali paragauti ir Lietuvos žmonės. Aš drįsau jos paklausti, ar ji galėtų mums pagelbėti, pristatydama šv. Jono Pauliaus II teologijos mokymą paprasta, žmonėms lengvai suprantama kalba. Ji mielai sutiko, ir pagaliau mes turime šešių dalių vaizdo mokymų ciklą „Gyvenimas šlovėje“, kuris nuo šios savaitės bus pasiekiamas Kauno arkivyskupijos kurijos jutubo kanale. Kiekvieną savaitę antradieniais įkelsime po vieną K. Zeno mokymą.

Kūnas tikinčiųjų suvokime šimtmečiais buvo tik asilas, kuris nešioja nepaprastai vertingą sielą. Šv. Jonas Paulius II „reabilituoja“ kūną, teigdamas, kad faktas, jog kūnas atranda savo vietą teologijoje, neturėtų stebinti nė vieno, kuris suvokia įsikūnijimo slėpinį ir tikrovę.

Bažnyčios istorijoje būta daug įtampų tarp įvairių požiūrių į kūną. Aš sakyčiau, kad požiūris į kūną augo ir tebeauga. Šv. Jonas Paulius II ir jo įžvalgos apie kūną yra tikrai revoliucinės. Jo „Kūno teologija“ tam tikra prasme yra sintezė to, kas jau buvo pasakyta, bet jis labai stipriai išjudina Bažnyčios mokymą.

Dievas sukūrė žmogų su kūnu. Būtent su kūnu, o ne kaip angelus, dvasines būtybes. Žodis tapo kūnu, pats Dievas tapo kūnu. Jei kūnas būtų blogis ar blogas, Dievo Žodis nebūtų tapęs kūnu. O ir Šventasis Raštas ragina saugoti savo kūną, nes jis yra Šventosios Dvasios buveinė. Tavo kūnas apreiškia Dievą. Tu juk prie kito žmogaus gali prieiti su kojomis, pažiūrėti į jį akimis, prisiliesi savo rankomis.

„Žmogaus kūnas nuo pat pradžių apima […] gebėjimą išreikšti meilę, tą meilę, kuria žmogus tampa dovana ir per šią dovaną įgyvendina savo būties ir egzistencijos prasmę“, – kokia nuostabi šv. Jono Pauliaus II įžvalga.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau atkeliavome iki kūniškumo temos. Norisi paklausti, ar gyvuojantis stereotipas, kad didžiausias vienuolystės ar kunigystės iššūkis yra celibatas, yra tiesa? Kas jums asmeniškai yra didžiausias iššūkis pašauktajame gyvenime?

Ištikimybė. Kai kalbu apie ištikimybę, kalbu plačiąja prasme. Tu išeini iš seminarijos ir prasideda kunigiško gyvenimo rutina. Nuolat girdi žmonių rūpesčius, matai daug problemų aplink. Kartais ta našta būna per sunki, ima atrodyti, kad net Dievas negali padėti.

Man taip patinka, kai matau kunigus, kurie laukia, ką Dievas padarys šiandien. Jie supranta, kad Dievas veikia įvairiais būdais. Kaip jis veiks per susitikimą, per rekolekcijas, mano parapijoje?

Jei tikiu ir leidžiu, Šventoji Dvasia veikia galingai. Labai svarbu būtu atviriems ir padėti kitiems. Mums reikia padėti žmonėms padėti įsiklausyti į tai, ką sako Dievas, pažadinti jiems Jo troškulį. Mes galime tai padaryti būdami kunigais, turime dovaną. Bet ar mes tai darome? Ar tikime, kad Dievas gali prabilti ypatingu būdu šiandien per mano trumpą, net ne tokį iškalbingą pamokslą? Dievas veikia per mane, svarbu neužmiršti, kodėl tu čia atėjai, čia, į pašvęstąjį gyvenimą.

Kun. Rastislavas Dluhý CSsR. Asmeninio archyvo nuotrauka

Aš ir vėl sugrįšiu prie žemiškų paralelių. Tai visur galiojantis „dviejų“ modelis. Ar meilėje, ar poroje, ar santykyje su vaikais, bičiuliais, tėvais artimas ryšys įmanomas tik turint laiko, kurį praleidžiame drauge. Ką daryti ar ko nedaryti, kad neužmirštum, kodėl tu čia atėjai: į kunigystės, vienuolystės, šeimos ar bet kokį kitą kelią?

Nepakanka, kad prieš dvidešimt metų patyrei meilę – nesvarbu Dievui ar moteriai. Reikia nuolatinio ryšio. Atsakymas yra malda – svarbiausias ryšio su Dievu palaikymo instrumentas. Jei ryšys su Dievu nutrūksta, kunigo gyvenimas tampa pareiga, kurią reikia atlikti. Pareiga be džiaugsmo, be nuostabos, be aistros, be pojūčio, kad Dievas veikia. O Dievas tikrai veikia.

Jei nėra maldos, atsiveria tuštuma, kurią reikia užpildyti. Užpildome, kūrybingai, kaip kiekvienas žmogus. Malda – laikas su Dievu, pokalbis su Juo. Tik kalbėdami ir klausydami galime likti ryšyje.