2020 09 16

„Vatican News“

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Mišių transliacija negali pakeisti asmeninio dalyvavimo

Kunigas aukoja Mišias ir jį filmuoja telefonas.
EPA nuotrauka

Per žiniasklaidos priemones transliuojamos Mišios negali pakeisti asmeninio dalyvavimo. Kur tik sąlygos leidžia, reikia kuo greičiau sugrįžti prie įprastinio Mišių su žmonėmis šventimo, rašo Kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas kardinolas Robertas Sarah, kreipdamasis į viso pasaulio vyskupų konferencijų pirmininkus. Kardinolo laišką rugsėjo 3 d. aprobavo popiežius Pranciškus.

Koronaviruso pandemija, rašo kardinolas Sarah, ne tik sujaukė visuomenės ir šeimos gyvenimą, bet taip pat įnešė daug sumaišties ir į krikščionių bendruomenes, įskaitant liturginę jų gyvenimo dimensiją. Kardinolas primena, kad krikščionių bendruomeniškumas remiasi paties Dievo slėpiniu – Švenčiausiosios Trejybės asmenų tarpusavio santykiu. Ikikrikščioniškais laikais pagonys statė šventyklas, skirtas dievybėms, prie kurių žmonės neturėjo prieigos, o krikščionys nuo pat tos akimirkos, kai jiems buvo suteikta tikėjimo laisvė, iškart ėmė statyti maldos namus – Dievo ir bendruomenės namus. Tad bažnyčia yra Dievo namai, kuriuose susirenka Dievo vaikų šeima.

Kardinolas Robert Sarah. Twitter nuotrauka

Krikščionių bendruomenė, rašo kardinolas, niekada nesiekė izoliuotis nuo visuomenės, niekada Bažnyčia nebuvo suvokiama kaip uždaras miestas, į kurį pašaliniams nevalia patekti. Tikėdami bendruomeniškumo vertingumu ir siekdami bendrojo gėrio, krikščionys visada siekė integruotis į visuomenę. Taip pat ekstremaliomis dabartinės pandemijos sąlygomis, su didele atsakomybe ir siekdami bendro gėrio, tikintieji pakluso ekspertų ir civilinės valdžios institucijų nurodymams. Dėl bendrojo gėrio vyskupai sutiko priimti skausmingus sprendimus ir kai kuriais atvejais labai ilgam laikui sustabdė Eucharistijos šventimą dalyvaujant žmonėms.

Tačiau, kai tik aplinkybės leidžia, būtina skubiai sugrįžti prie normalaus krikščionių bendruomenės gyvenimo, rašo Kulto ir sakramentų kongregacijos prefektas, primindamas, kad bendruomenės namai yra bažnyčios pastatas, o liturgijos, ypač Eucharistijos šventimas yra tikinčiųjų gyvenimo „viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ (Sacrosanctum Concilium, 10). Žinodami, kad Dievas niekada neapleidžia savo sukurtos žmonijos ir kad net sunkiausi išmėginimai gali duoti malonės vaisių, tikintieji nutolimą nuo Viešpaties altoriaus tepriima kaip eucharistinio pasninko laiką, kuris padeda geriau įsisąmoninti Eucharistijos svarbą ir grožį. Tačiau būtina kuo greičiau grįžti prie tikro Eucharistijos šventimo, su padidėjusiu noru susitikti su Viešpačiu, būti su juo, jį priimti.

Žiniasklaidos priemonės, transliuodamos Mišias, suteikia labai vertingą patarnavimą ligoniams ir tiems, kurie negali lankyti bažnyčios. Jos taip pat atliko labai svarbų vaidmenį sudarydamos galimybę dalyvauti Mišiose nuotoliniu būdu ir kitiems tikintiesiems, kai dėl pandemijos nebuvo galimybės jų švęsti bendruomenėje, tačiau reikia atsiminti, kad jokia transliacija neprilygsta asmeniniam dalyvavimui ir negali jo pakeisti. Pasak kardinolo Roberto Sarah, yra netgi rizika, kad transliacijos gali tapti kliūtimi asmeniniam ir artimam susitikimui su įsikūnijusiu Dievu, kuris paaukojo save ne virtualiai, bet realiai, ir kuris mums sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Toks fizinis kontaktas su Viešpačiu yra gyvybiškai svarbus ir nepakeičiamas. Tad, kai matome, kad rizika užsikrėsti koronavirusu yra sumažėjusi, mes turime vėl sugrįžti į bendruomenę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vietinių Bažnyčių ganytojai vyskupai yra atsakingi už greitą ir saugų grįžimą prie Eucharistijos šventimo bendruomenėje. Kardinolas pamini atvejus, kai civilinės valdžios sprendimuose tikinčiųjų susibūrimai maldai buvo prilyginti susibūrimams pramoginiais tikslais. Liturginės normos nėra klausimai, kuriuos galėtų spręsti civilinė valdžia. Jie priklauso tik bažnytinės vyresnybės kompetencijai, pabrėžiama laiške.

Kardinolas prašo vyskupus vengti improvizacijos ar eksperimentavimo, tiksliai laikytis liturginėse knygose nurodytų normų. Laiške taip pat prašoma prižiūrėti, kad jų būtų laikomasi ir vyskupų vadovavimui patikėtose bendruomenėse. Klusnumas yra būdas nedaryti klaidų – vyskupų klusnumas Bažnyčios normoms, kunigų ir visų tikinčiųjų klusnumas vyskupams. Laiško pabaigoje pabrėžta, kad Bažnyčiai rūpi visokeriopa žmogaus gerovė. Dabartinėmis ypatingomis sąlygomis rūpindamiesi kūno sveikata neturime užmiršti ir sielų išganymo.