2022 01 10

Simonas Baliukonis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Mitus atradęs ir mitu tapęs – H. Schliemannui 200

Heinrich Schliemann (1822.01.06 - 1890.12.26). Wikimedia Commons nuotrauka

Kartą tėtis mažajam Heinrichui padovanojo knygelę „Pasaulio istorija vaikams“, kurioje būsimas pirklys ir archeologas perskaitė apie didingąją Troją. Nuo tada, kaip vėliau pats rašė, jis užsidegė noru atrasti pražuvusią Troją ir jos valdovų turtus. „Negalėjo tokie mūrai pražūti be pėdsako“, – aiškino jis tėvui, bergždžiai bandančiam užsiminti, kad Trojos rūmų iliustracija – dailininko fantazijos vaisius.

Nuo pat mažumės Heinrichas Schliemannas, kurio 200 metų jubiliejų neseniai minėjome, buvo lakios fantazijos, nuotykių ištroškęs jaunuolis. Kai jo tėvas, mažo miestelio pastorius, išgyvendavo dėl šeimos finansų, jaunuolis nesuprasdavo, kodėl tiesiog neiškasus vietinių lobių, apie kuriuos sklinda legendos.

Šis būsimasis Trojos atradėjas siekė įtvirtinti Homero aprašytus mitus ir išaukštinti archeologiją, kaip gebančią tiesiogine šio žodžio prasme atkasti praeitį. O šie tikslai turėjo pasitarnauti kuriant mitą apie save patį –  kaip tą, kuriam nuo pat mažumės buvo lemta tapti didžiam.

Per Trijų Karalių šventę – Schliemanno gimimo dieną – šios vienų be galo mylimos, kitų kritikuojamos asmenybės biografijos metmenis nubraižė ir gyvenimo epizodus Nacionalinėje bibliotekoje aptarė Antikos tyrėjos prof. Tatjana Aleknienė ir prof. Audronė Kairienė, archeologas doc. Algimantas Merkevičius ir istorikas Egidijus Miltakis.

Konferencijos akimirka. Iš kairės: Audronė Kairienė, Egidijus Miltakis, Algimantas Merkevičius, Tatjana Aleknienė. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos / Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Genijus ar apsimetėlis?

Anglų, prancūzų, olandų, italų, ispanų ir t. t. iš viso – 16 užsienio kalbų pirmosioms skiriant po pusę metų, o kitoms – po kelis mėnesius. Ir tai – neskaitant senovės graikų ir lotynų. Štai kaip pats Schliemannas pasakoja, kaip mokėsi senovės graikų: „Beveik dvejus metus studijavau tik senovės graikų literatūrą; per tą laiką susidomėjęs perskaičiau beveik visus klasikinius autorius, o Iliadą ir Odisėją – po daug kartų.“

Rusų kalbos būsimasis Sankt Peterburgo pirklys – juk reikėjo kaip nors finansuoti  kasinėjimus – mokėsi pats. Naudojosi vien tik žinomo grožinio kūrinio rusišku vertimu ir gramatika, mat persikėlęs gyventi į Olandiją ten nerado nieko, kas galėtų jį pamokyti. Vargšas žmogelis, kurį jis nusisamdė vien tam, kad jo klausytų net ir nieko nesuprasdamas.

Schliemannas neabejotinai mokėjo šias kalbas – būtent jos jam atvėrė kelią į verslo, pirklių pasaulį, kuriame jis gyveno prieš leisdamasis į mokslo ir archeologijos nuotykį. Vis dėlto, kaip ir dažnu biografijos atveju, kiti šaltiniai leidžia nesunkiai įžvelgti Schliemanno perdėtą gyrimąsi. Rostoko universitetui jis išsiuntė du prancūziškai išleistus veikalus, prie kurių pridėjo lotyniškai parašytą trumpą autobiografiją ir jos graikišką analogiją. Siuntinį priėmęs profesorius lotynišką apybraižą įvertino „didžiąja dalimi gana patenkinamai“, bet graikiškąjį variantą įvertino labai prastai – „geriau jo būtų ir nesiuntęs“.

Wikimedia Commons nuotrauka

Tokių dabartiniams schliemannologams šypseną keliančių faktų yra ne vienas. Pavyzdžiui, štai jo nuotrauka iš Rusijos, kurią jis nusiuntė artimiesiems su prierašu: „Čia aš, imperatorės banko direktorius.“ Žinoma, realybėje nieko panašaus nebuvo.

Arba kad ir minėtoji susižavėjimo Troja istorija. Kaip paliudijo vėlesni tyrimai, tėvo neva dovanotą knygelę Schliemannas nusipirko jau būdamas suaugęs, kai jau gyveno Graikijoje ir keliavo po gimtąją Vokietiją. Savo ankstyvo užsidegimo atkasti Troją mitą Schliemannas sukūrė tuomet, kai vienas iš archeologų apkaltino jį nusižiūrėjus idėją tyrinėti senovės pasaulį.

„Pasaulio istorija vaikams“ su Schliemanno parašu. Nuotrauka iš J. Cobet, Heinrich Schliemann. Archäologe und Abenteurer, C.H. Beck, 2007.

Tačiau taip jau yra su Schliemannu – vos pradėjęs juo žavėtis, supranti, kad jo gyvenimas iš dalies yra jo paties fantazija. Bet čia pat vėl juo susižavi. Pavyzdžiui, negali nežavėti jo produktyvumas – be gausių (ir labai sėkmingų) verslo sandorių ir begalės laiko, skirto studijoms, o po to – kasinėjimams, Schliemannas buvo neįtikėtinai produktyvus ir rašydamas. Iš viso Schliemannas išleido 10 tomų knygų, paliko 150 tomų rankraščių, parašė 60 000 laiškų. Visa tai, be abejo, įvairiomis kalbomis.

Schliemanno ambicijos moksle ir versle žavi, o asmeniniame gyvenime – glumina. Tapęs Rusijos verslininku, jis vedė aukštą socialinį statusą garantavusią kilmingą rusę. Tačiau ji nesuprato jo gyvenimo aistros. Išsiskyręs jis ketino susituokti su savo vaikystės drauge Mina, su kuria nuo vaikystės svajojo apie bendras lobių paieškas. Vis dėlto lemtingas laiškas Miną pasiekė per vėlai – ji jau buvo ištekėjusi.

Galiausiai Schliemannas Graikiją atrado per Sofiją. Kartu jie išgyveno iki pat Schliemanno mirties, ji buvo jo draugė ir bendradarbė. Vis dėlto Sofijai, trisdešimčia metų jaunesnei už savo vyrą, gyvenimas su ekscentriškuoju atradėju buvo ir traumuojanti patirtis. Ištekėjusi ji mokėjo tik graikų kalbą, bet greitu metu buvo priversta išmokti anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, o būsimo vyro ir žmonos pats pirmas susitikimas prasidėjo ne nuo ko kito, o nuo egzaminavimo, kiek Sofija žinanti apie Antiką. Vienu metu dėl patiriamo spaudimo ji net susirgo depresija.

Archeologas ar lakios vaizduotės kasėjas?

Vienas pagrindinių priekaištų Schliemannui yra tas, kad jis pernelyg lengvai susiedavo tai, ką mato ir ką randa, su istorija. Prieš leidžiantis prie didžiųjų kasinėjimų verta pradėti nuo jo pirmųjų ekspedicijų. Išsilaipinęs Kerkyros (dab. Korfu) saloje, kaip pats rašo, jis pasijuto lyg Odisėjas. Homeras aprašo, kaip išvargusį po klajonių audringoje jūroje ir ką tik pabudusį nuogą Odisėją aptiko vietinio karaliaus dukra su tarnaitėmis. Ne mažiau stebinantis vaizdas turėjo būti Schliemanno amžininkų vietinių graikų akimis, kurie matė, kaip būsimas archeologas, jau pusamžis vyras, su apatiniais rūbais aistringai braidžioja įsitikinęs, kad Homero aprašyti įvykiai vyko kaip tik čia.

1871–1873 m. (antras etapas – 1878–1879 m., trečias – 1882 m.) Schliemannas kasinėja Hisarliko kalvoje (dab. Turkija), kur ir atranda Troją. Iš čia žymieji Priamo (mitinio Trojos karaliaus) turtai, atrasti Schliemanno. Žinoma, tai – paties archeologo sugalvotas epitetas. Panašiai ir su garsiąja Agamemnono – mitinio Mikėnų karaliaus – kauke, atrasta Mikėnuose. Čia pasireiškė jo lakioji vaizduoti žaibiškai susiejant tai, ką atrado, su žinomais pasakojimais. Kaip vėliau nustatė kiti archeologai, datuodamas Agamemnono kaukę Schliemannas suklydo keliais šimtais, o Priamo lobį – 1000 m.

Sophia Schliemann dėvinti papuošalus, atrastus Hisarlik kalvoje. Wikimedia Commons nuotrauka

Schliemannas kritikuotas ir dėl to, kad skubėdamas atkasti Troją jis sudarkė vėlyvesnių civilizacijų sluoksnius, nerangiai juos nukasdamas. Be to, teigiama, kad tai, ką Schliemannas pavadino Priamo lobiu, išties buvo kolekcija, sudaryta iš skirtingose vietose atrastų papuošalų.

Vis dėlto Schliemanno atradimų svarba nenuneigiama. Jis atrado senąsias civilizacijas tiek ten, kur galimai stovėjo Trojos mūrai, tiek ir Mikėnuose, kur Schliemanno kasinėjimai padėjo daugiau sužinoti apie Bronzos amžiaus civilizaciją, datuojamą XVI a. pr. Kr. Be to, reikia pažymėti, kad dažna kritika dėl Schliemanno neprofesionalumo skamba daug griežčiau iš mūsų dienų perspektyvos, o tuomet, kai jis kasinėjo, profesionali archeologija buvo tik besiformuojanti.

Laikmečio žmogus ir gyvenimo pamoka

Agamemnono kaukė. Saugoma Nacionaliniame archeologijos muziejuje Atėnuose. Wikimedia Commons nuotrauka

Schliemannas, kad ir koks ekscentriškas, visų pirma yra savo laikmečio žmogus. XIX a. vyko didieji archeologiniai ir su jais susiję istoriniai atradimai – kasinėjami Pompėjai, atradimai Egipte, iššifruojami hieroglifai, Austrijoje atrandama apie 1000 ankstyvojo geležies amžiaus kapų, datuojamų VIII–V a. pr. Kr. ir t. t. Taigi Schliemannas tampa vienu iš didžiųjų, pasekusių laiko dvasia tyrinėti senąją praeitį. Tai, kad poetų apdainuoti miestai negali išnykti – taip pat yra XIX a. kultūrinis tropas.

Ne mažiau svarbi ir religinė aplinka, kurioje jis augo. Protestantizmui būdingą determinizmą dėl žmogaus keliavimo į rojų arba į pragarą pagal tai, kaip Dievo nuspręsta, Schliemannas savotiškai pritaikė visai savo gyvenimo eigai. Jis iš visų jėgų stengėsi per autobiografiją, pasakojimus, veiklą ir net šeimą kurti nuoseklų savo gyvenimo pasakojimą, kuriame atsispindėtų ši lemtis.

Štai dar viena iškalbinga detalė – jo tėvas dėl netinkamo elgesio anksti prarado pastoriaus pareigas ir kartu – pajamų šaltinį. Vos pradėjęs uždirbti ir vėliau visą gyvenimą Schliemannas rėmė tėvą, kad pastarasis „gyventų taip, kaip didžio Heinricho Schliemanno tėvui priklauso“.

Tai, jog jau ne pirmą dešimtmetį „kasinėjama“ ne tik Troja, bet ir paties jos atradėjo gyvenimas, savaime yra iškalbingas faktas. Nepaisant to, kaip vertiname Schliemanną ir jo atradimus, tai vienareikšmiškai įkvepianti asmenybė, nugyvenusi pamokomą gyvenimą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Čia paminėjau tik kelis šio spalvingo gyvenimo / mito aspektus. Beje, šio mito geografija driekiasi ne tik nuo Vokietijos per Olandiją, JAV ir Rusijos imperiją iki Graikijos. Schliemannas lankėsi ir Klaipėdoje, kur buvo jo prekių sandėliai, nesudegę per didįjį gaisrą 1854 m. Kaip matyti, Schliemannas ir jo gyvenimas – atskirų knygų verta tema, neaprėpiama per kelias progines paskaitas.

Vis dėlto aptartų epizodų iš Nacionalinėje bibliotekoje vykusio minėjimo pasakojimų užtenka padaryti šiokias tokias išvadas. Schliemanno gyvenimas gali gluminti ar net kelti pyktį. Tačiau man jis visų pirma yra romantiška asmenybė (vėlgi, laiko dvasia). Schliemanno gyvenimo mitas, tai mitas apie tai, kaip šypseną kelianti fantazija gali pakeisti gyvenimą, įkvėpti veikti ir padėti atrasti daugiau, nei kas nors būtų galėjęs pagalvoti.