Miunchenas. 1972-ieji

Šaltojo karo laikotarpiu Sovietų Sąjungoje (o Rusijoje – iki šiol) ši pergalė visų pirma buvo vertinama kaip ideologinis laimėjimas prieš Vakarus, ir ne tik krepšinyje. Visa laimėtų aukso medalių statistika neva liudijo socialistinių šalių bloko stiprybę: SSRS teko net 52, o jos vasalei VDR – 20 aukso medalių, tuo tarpu JAV laimėjo tik 34, Vakarų Vokietija – 13, o Didžioji Britanija vos 4 aukso medalius. Dopingo kontrolė tais laikais dar buvo labai silpna, tad tik vėliau buvo sužinota, kokiomis priemonėmis dalis Rytų bloko sportininkų (ypač iš Rytų Vokietijos) pasiekė savo pergales.

Atvira pasauliui naujoji Vokietija

Vakarų pasaulis tas tris savaites nuo rugpjūčio 26 d. nesitraukė nuo televizorių dėl tiesioginių transliacijų iš Miuncheno. Daugelis specialiai dėl žaidynių įsigijo tuo metu jau įperkamus spalvotus televizorius. Jauna Vokietijos Federacinė Respublika visa kuo siekė parodyti, kad tai nauja šalis, savo atvirumu niekuo neprimenanti Hitlerio reicho, 1936 m. surengusio pompastiškas olimpines žaidynes Berlyne.

Tuometinis Vokietijos vadovas socialdemokratas Willy Brandtas, jaunystėje dalyvavęs antinacistiniame pasipriešinime, o 1971 m. priėmęs Nobelio taikos premiją, į kanclerio postą atėjo su šūkiu: „Norime išdrįsti daugiau demokratijos“ (vok. „Wir wollen mehr Demokratie wagen“). Taika, laisvė ir demokratija – jokios prievartos ir jokių įtampų. Veikiausiai dėl to ir žaidynių simboliu buvo parinktas ne koks vokiečių aviganis, bet mielas taksas Waldi.

Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimas surengti žaidynes Miunchene, priimtas 1966-aisiais, praėjus vos 21 metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, daug kam kėlė nuostabą, o iš komunistinio bloko šalių pusės netgi pasipriešinimą. Pasirinkimą lėmė ne tik rengėjų pažadas sukurti nepakartojamą renginį, statyti tiltus tarp Rytų ir Vakarų, tarp to, kas sena ir kas nauja, bet ir augančios Vakarų Vokietijos ekonomikos parama besivystančioms Afrikos ir Azijos šalims, galiausiai atidavusioms savo balsus būtent už Miuncheną. Taigi šios žaidynės turėjo įrodyti, kad naujoji Vokietija yra galutinai pasitraukusi iš nacionalsocializmo šešėlio, pajėgi sulaužyti visus stereotipus ir nepasitikėjimą vokiečiais.

Vis dėlto į kolektyvinę pasaulio atmintį žodžiai Miunchenas ir 1972-ieji įsirėžė ne dėl sporto ar Vokietijos pasiekimų, bet dėl tragiškai pasibaigusios įkaitų dramos. 1972 m. rugsėjo 5 d. palestiniečių teroristų grupuotė, pasivadinusi „Juoduoju rugsėju“, nužudė 11 Izraelio sportininkų, tragedijos išvakarėse dar spėjusių aplankyti holokausto aukų memorialą buvusioje Dachau koncentracijos stovykloje šalia Miuncheno.

Juodasis rugsėjis

Artėjant žaidynėms Vakarų spaudoje buvo kalbėta apie arabų teroristų keliamą pavojų. Duomenų apie galimą palestiniečių išpuolį prieš izraeliečių sportininkus olimpiniame miestelyje turėjo ir Vokietijos saugumo tarnybos. Tačiau Miuncheno policijos vadovas tokiu scenarijumi nebuvo linkęs tikėti. Žaidynės buvo sumanytos kaip taikus ir džiaugsmingas reginys, todėl žaidynių dalyvius ir žiūrovus visur pasitikdavo tik besišypsantys ir neginkluoti policininkai. Pasitenkinta buvo ir dviejų metrų aukščio tvora, supusia olimpinį kaimelį, pabrėžiant, kad tai ne koncentracijos stovykla.

Ankstyvą rugsėjo 5-osios rytą, šiek tiek po ketvirtos, aštuoni grupuotės „Juodasis rugsėjis“ palestiniečiai pradėjo savo operaciją. Pora jų jau buvo įsidarbinę olimpiniame kaimelyje pagalbiniais darbininkais, todėl laisvai galėjo patekti į vidų per visus 13 įėjimų. Kiti atėjo prie tvoros, vilkėdami sportinę aprangą, o rankose nešdamiesi sportinius krepšius su juose paslėptais ginklais. Čia jie susitiko keletą iš miesto aludžių grįžtančių Kanados vandensvydininkų, kurie ir padėjo „kolegoms“ įveikti tvorą.

Teroristai tiksliai žinojo, kur eina, prieš keletą dienų jie buvo atėję pažaisti šachmatais lauke priešais  Conollystrasse 31, kur gyveno Izraelio delegacija. Kadangi apsaugos netoliese nebuvo, grupuotė nesunkiai pateko į izraeliečių patalpas, mat raktais buvo pasirūpinta iš anksto. Pirmajame bute jie paėmė savo pirmuosius įkaitus. Imtynininkų treneris Mošė Weinbergas pabandė pasipriešinti, tačiau šūviu buvo sužeistas į skruostą ir priverstas toliau rodyti kelią. Teroristus jis pirmiausia nuvedė į trečiąjį butą pas savo imtynininkus ir sunkumų kilnotojus, vildamasis išgelbėti nuo pavojaus antrojo buto gyventojus ir tikėdamasis, kad jo sportininkams pavyks sutramdyti užpuolikus. Tačiau išvydę į galvas nutaikytus kalašnikovo automatus izraeliečiai leidosi išvedami į pirmąjį aukštą. Čia Mošė dar kartą stojo į grumtynes su teroristais ir kelis jų sužalojo, tačiau buvo nušautas pats. Paaukodamas savo gyvybę izraeliečių treneris sukūrė progą pabėgti vienam iš imtynininkų ir antrojo buto sportininkams. Mošės Weinbergo kūną teroristai išmetė į gatvę.

Pasipriešinti tuo metu bandė ir sunkumų kilnotojas Jozefas Romano, tačiau taip pat nesėkmingai. Teroristai jį sužeidė, kankino, nupjovė genitalijas ir paliko mirtinai nukraujuoti likusių įkaitų akivaizdoje.

Keturiolikos valandų tiesioginė transliacija

Tuo metu prie pastato jau susirinko žurnalistai, vyko tiesioginė televizijos transliacija visam pasauliui. Septintą valandą žiniasklaida pranešė, kad teroristai reikalauja paleisti 234 palestiniečius, kalinamus Izraelio kalėjimuose, bei du teroristus, areštuotus Vakarų Vokietijoje.

Derėtis atvykusiam VFR vidaus reikalų ministrui Hansui-Dietrichui Genscheriui grupuotės vadas pareiškė apgailestaujantis, kad taip gražiai organizuotoms žaidynėms tenka nukentėti, tačiau pridūrė, jog čia palestiniečių kovotojams buvo sukurta scena, kuria jie negalėjo nepasinaudoti. Ministras pasisiūlė pats tapti įkaitų mainais į sportininkų laisvę, tačiau teroristai nesutiko.

Vokiečių valdžia tuo metu nežinojo, ko imtis. Miuncheno policija svarstė panaudoti nuodingas dujas, tačiau šios idėjos buvo atsisakyta, nes bijota pakenkti įkaitams. Paaiškėjo, kad jaunoji šalis neturi elitinių pajėgų, pasirengusių tokiems atvejams. Į įvykio vietą, ant stogų, buvo pasiųsti eiliniai policininkai, persirengę sportiniais kostiumais. Tačiau teroristai jų veiksmus galėjo sekti per televiziją, tad policininkams teko dar kartą keisti savo planą.

Tuo metu Izraelio ministrė pirmininkė Golda Meïr kreipėsi į Willy Brandtą, prašydama leidimo į pagalbą atsiųsti Izraelio specialiąsias pajėgas. Tačiau kancleris užtikrino, kad vokiečiai padėtį kontroliuoja, nors tai buvo netiesa.

Į pavakarę teroristams buvo pranešta, kad oro uoste jų laukia lėktuvas, iki kurio juos ir įkaitus nugabens policijos sraigtasparniai. Lėktuve laukė vokiečių policininkai, persirengę „Lufthansos“ darbuotojų uniformomis, turėję neutralizuoti teroristus. Šio scenarijaus buvo atsisakyta, nes nežinota, kaip policininkams imituoti skrydžio pradžią. Kitas planas buvo pašauti teroristus prie lėktuvo, tačiau vokiečiai turėjo tik porą snaiperių, kuriems trūko įrangos.

Kai teroristai aptiko, kad lėktuve trūksta įgulos, prasidėjo pusantros valandos trukęs susišaudymas. Jo metu teroristai nušovė aštuonis įkaitus ir vieną policininką. Devintasis įkaitas sunkumų kilnotojas Davidas Bergeris žuvo apsinuodijęs dūmais, nes sėdėjo surištas viename iš teroristus ir įkaitus atgabenusių sraigtasparinių, kuriame sprogo teroristų mesta granata. Penkis palestiniečius nukovė policininkai. Trys buvo suimti.

Artėjant vidurnakčiui, vokiečių valdžios atstovas olimpinio kaimelio spaudos centre pranešė, kad devynių izraeliečių gyvybes pavyko išgelbėti. Pasaulis džiūgavo. Deja, informacija buvo klaidinga, ir po kelių valandų amerikiečių žurnalistas Jimas McKay, užbaigdamas keturiolikos valandų tiesioginę transliaciją iš Miuncheno, pranešė, kad visi įkaitai žuvo – „They are all gone“.

Olimpinės žaidynės nebuvo nutrauktos. Jų uždarymas įvyko 1972 m. rugsėjo 11 dieną. Olimpinei ugniai užgesus, vienas vokiečių televizijos komentatorius apibendrino: „Tai buvo pačios gražiausios visų laikų sugadintos olimpinės žaidynės.“

Praėjus septynioms savaitėms, „Juodasis rugsėjis“ užgrobė „Lufthansos“ lėktuvą, skridusį iš Beiruto į Frankfurtą. Mainais į dvylika įkaitų (daugiausia vokiečių) buvo pareikalauta paleisti tris Miunchene sulaikytus teroristus. Willy Brandtas iš karto sutiko patenkinti šį reikalavimą, matyt, tikėdamasis, kad ateityje palestiniečiai nerengs išpuolių Vokietijoje.

Miuncheno teroristai buvo nuskraidinti į Libiją, o tuo metu visas arabų pasaulis sveikino juos kaip didvyrius. Džiūgaujančiųjų buvo ir Vokietijoje. Kairiųjų teroristė Ulrikė Meinhof išpuolį Miunchene pavadino antiimperialistiniu, antifašistiniu ir internacionalistiniu.

Vakarų Vokietija kaltųjų paieškų nesiėmė, kuo skubiau šią istoriją stengėsi užmiršti ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Veiksmų ėmėsi tik Izraelio vyriausybė, nurodžiusi visoje Europoje pradėti kaltininkų paieškos operaciją „Dievo įniršis“. Ministrė pirmininkė Golda Meïr ją grindė istorijos pasikartojimu: pasauliui abejingai stebint, Vokietijoje vėl buvo žudomi žydai.

Remdamasis šiais įvykiais Stevenas Spielbergas prieš 15 metų sukūrė veiksmo filmą „Miunchenas“, kuriame atskleidžiamos ir Miuncheno tragedijos pasekmės. Šiose žaidynėse sportas galutinai prarado savo nekaltybę, o Europa atsiskleidė kaip naivi, silpna ir dekandentiška.

Apibendrinant Spielbergo mintį, galima teigti, kad tolesnėje kovoje su terorizmu klydo tiek Europa, tiek Izraelis, tiek JAV. Europa ėmėsi per mažai veiksmų, Izraelis – per daug, o JAV apskritai elgėsi klaidingai. Galiausiai filme padaroma prielaida, kad kelias į 2001 m. rugsėjo 11-ąją prasidėjo būtent 1972-aisiais Miunchene.

P. S. Verta paminėti, kad Miuncheno olimpinės žaidynės davė pradžią ir vienai gražiai, karališkai istorijai. Karlas Gustavas – Švedijos karaliaus anūkas vieno vakarėlio metu čia užmezgė pažintį su jauna vokietaite Silvia Sommerlath iš Heidelbergo. Po metų jis paveldėjo Švedijos sostą iš savo senelio Gustavo VI Adolfo, o 1976 m. Stokholme įvyko ir jo karališkos vestuvės. Pokylio metu naujajai Švedijos karalienei Silvijai parašytą dainą „Dancing Queen“ atliko grupė ABBA, susikūrusi taip pat 1972 metais.

Parengta pagal „Weekendavisen“ publikaciją