Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Miuncheno ataskaita ir Ratzingerio kova su seksualiniu išnaudojimu

Dievo Motinos katedra Miunchene. „Vatican News:“ nuotrauka

Žiniasklaida toliau komentuoja sausio 20 dieną pristatytą nepriklausomos komisijos ataskaitą apie 1945–2019 m. įvykusius nepilnamečių ir suaugusiųjų seksualinio išnaudojimo atvejus Miuncheno-Freizingo arkivyskupijoje. Komisija nustatė, kad net trys šios arkivyskupijos ganytojai žinojo apie išnaudojimu kaltinamus dvasininkus, tačiau nesiėmė reikiamų priemonių. Dėl 4 tokių atvejų minimas ir Josephas Ratzingeris – popiežius emeritas Benediktas XVI, kuris arkivyskupijai vadovavo 1977–1982 m.

Kaip praneša Benedikto XVI asmeninis sekretorius Georgas Gänsweinas, popiežius emeritas „šiuo metu atidžiai skaito [ataskaitoje] išdėstytus teiginius, kurie jam kelia gėdą ir skausmą dėl aukų patirtų kančių. Nors ir bando skaityti greitai, jis prašo supratimo, kad dėl amžiaus ir sveikatos, taip pat ir dėl didelės teksto apimties prireiks laiko viską perskaityti“. Tai padaręs Benediktas XVI žada pateikti komentarą.

Popiežius emeritas taip pat atsiprašė dėl tyrėjams anksčiau neteisingai pateiktos informacijos apie tai, kad jis nedalyvavo 1980 m. arkivyskupijos susitikime, kuriame, anot tyrėjų, buvo nuspręsta berniuko išnaudojimu kaltinamą kunigą P. Hullermanną iš Eseno miesto perkelti tarnauti į Miuncheną. Benediktas XVI patikina, kad susitikime dalyvavo ir kad toks nesusipratimas įvyko ne iš blogos valios, bet dėl „redagavimo klaidos“. Tačiau, anot popiežiaus emerito, tame susitikime nebuvo sprendžiama dėl kunigo paskyrimo tarnauti naujoje vietoje – buvo tik patenkintas dvasininko prašymas suteikti jam apgyvendinimą terapinio gydymo Miunchene metu. Pasak Benedikto XVI, visai tai pagrįsta išlikusiuose dokumentuose.

Reaguodamas į kilusį ažiotažą pasisakė ir vienas garsiausių Vatikano ekspertų, žurnalistas, o šiuo metu – Šventojo Sosto Komunikacijos dikasterijos vadovas Andrea Tornielli. Štai jo vedamasis tekstas interneto portalui „Vatican News“.

Popiežius emeritas Benediktas XVI. EPA nuotrauka

***

Po to, kai buvo paskelbta apie tyrimą, dėmesio centre atsidūrė popiežiaus emerito vyskupystės Bavarijoje metai. Būtų sąžininga prisiminti Benedikto XVI pontifikato metu vykusią kovą su dvasininkų pedofilija – ir jo norą susitikti ir išklausyti aukų bei prašyti jų atleidimo.

Žodžiai, kurie buvo vartojami per spaudos konferenciją pristatant ataskaitą apie išnaudojimą Miuncheno arkivyskupijoje, kaip ir 72 puslapiai dokumento, skirto trumpam kardinolo Josepho Ratzingerio episkopatui Bavarijoje, praeitą savaitę užplūdo spaudą ir buvo labai griežtai komentuojami. Popiežius emeritas, padedamas pagalbininkų, nebandė išsisukti nuo Miuncheno arkivyskupijos užsakytos advokatų kontoros klausimų dėl ataskaitos, kurioje nagrinėjamas labai ilgas laiko tarpas – nuo kardinolo Michaelo fon Faulhaberio vyskupystės laikų iki dabartinio kardinolo Reinhardo Marxo.

Benediktas XVI [tyrimo metu teisininkams] pateikė 82 puslapių atsakymą po to, kai galėjo peržiūrėti kai kuriuos vyskupijos archyvuose esančius dokumentus. Galima nuspėti, kad būtent ketveri su puse Ratzingerio tarnystės prie Bavarijos vyskupijos vairo metų monopolizavo apžvalgininkų dėmesį.

Kai kurie kaltinimai buvo žinomi daugiau nei dešimt metų, apie juos jau rašė įtakinga tarptautinė žiniasklaida. Šiandien prieš Ratzingerį nukreipti keturi kaltinimai, o jo asmeninis sekretorius arkivyskupas Georgas Gänsweinas pranešė, kad popiežius emeritas paskelbs išsamų pareiškimą, kai tik baigs nagrinėti ataskaitą. Tačiau kol kas galima ryžtingai pakartoti Benedikto XVI pareikštą tokių nusikaltimų pasmerkimą – ir atsekti pastarųjų metų Bažnyčios žingsnius, pradedant nuo jo pontifikato.

Vaikų išnaudojimas yra baisus nusikaltimas. Dvasininkų prievarta prieš nepilnamečius, ko gero, yra dar bjauresnis nusikaltimas, ir tai nenuilstamai kartojo du paskutinieji popiežiai: kai mažutėliai patiria prievartą iš kunigų ar religingų žmonių, kuriems tėvai patikėjo ugdyti jų tikėjimą, – tai yra nuodėmė, kuri šaukiasi Dievo keršto. Nepateisinama, kad vaikai tampa seksualinių plėšrūnų, besislepiančių po bažnytiniais drabužiais, aukomis. Iškalbingiausi žodžiai šia tema išlieka ištarti Jėzaus: kas papiktintų bent vieną iš mažutėlių, tiems būtų geriau, kad jiems ant kaklo būtų užkabintas girnų akmuo ir jie būtų paskandinti jūroje.

Andrea Tornielli. EPA nuotrauka

Nepamirškime, kad Ratzingeris, būdamas Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu, per paskutinįjį šv. Jono Pauliaus II pontifikato etapą jau kovojo su šia problema. Jis buvo artimas popiežiaus bendrininkas, o pats tapęs popiežiumi paskelbė labai griežtas normas prieš dvasininkus išnaudotojus, išleido specialius įstatymus, skirtus kovai su pedofilija. Be to, savo konkrečiu pavyzdžiu Benediktas XVI liudijo, kad būtina skubiai keisti mentalitetą, kuris yra toks svarbus kovojant su išnaudojimo reiškiniu: būtinas įsiklausymas ir artumas aukoms, kurių atleidimo turime nuolat prašyti.

Per ilgai būdavo laikomasi atstumo nuo nuskriaustų vaikų ir jų artimųjų, užuot juos pripažinus sužeistais asmenimis ir priėmus bei lydėjus sveikimo kelyje. Deja, jie dažnai būdavo atstumiami ir netgi vadinami Bažnyčios ir jos gero vardo „priešais“.

Būtent Josephas Ratzingeris buvo pirmasis popiežius, kuris savo apaštalinių kelionių metu kelis kartus susitiko su išnaudojimo aukomis. Būtent Benediktas XVI, priešingai daugelio save vadinančių „ratzingeriečių“ nuomonei, per skandalų audrą Airijoje ir Vokietijoje parodė atgailaujančios Bažnyčios veidą – Bažnyčios, kuri nusižemina prašydama atleidimo, kuri jaučia pasibaisėjimą, gailėjimąsi, skausmą, užuojautą ir artumą.

Kaip tik šiame atgailos vaizdinyje slypi Benedikto žinios šerdis. Bažnyčia nėra verslas, jos neišgelbėja vien geroji praktika ar griežtų ir veiksmingų normų taikymas, net jei tai būtina. Bažnyčia turi prašyti atleidimo, pagalbos ir išganymo Vienintelio, kuris gali tai duoti – Nukryžiuotojo, kuris visada buvo aukų ir niekada – budelių pusėje.

2010 m. gegužės mėn. skrydžio į Lisaboną metu Benediktas XVI labai aiškiai pripažino, kad „Bažnyčios kančia kaip tik kyla ir iš Bažnyčios vidaus, ir iš Bažnyčioje egzistuojančios nuodėmės. Tai irgi buvo visada žinoma, tačiau šiandien prieš akis iškyla tikrai gąsdinančiai: didžiausias Bažnyčios persekiojimas kyla ne iš išorės priešų, bet išauga iš nuodėmės Bažnyčioje. Ir todėl Bažnyčiai nepaprastai būtina iš naujo išmokti atgailauti, priimti apvalymą, viena vertus, mokytis atleisti, kita vertus, suvokti teisingumo būtinybę, nes atleidimas teisingumo nepamaino“.

Šie žodžiai išreiškė ir kartu lydėjo konkrečius faktus kovojant su dvasininkų pedofilijos rykšte. Viso to negalima nei pamiršti, nei ištrinti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Miuncheno ataskaitoje pateiktos pataisos, kurios, reikia atsiminti, nėra nei ikiteisminis tyrimas, nei galutinis nuosprendis, padės kovoti su pedofilija Bažnyčioje, jeigu jos neapsiribos lengva atpirkimo ožių paieška ir trumpalaikiais sprendimais. Tik išvengus šios rizikos, bus galima prisidėti prie teisingumo tiesoje paieškų ir kolektyvinio sąžinės tyrimo dėl praeities klaidų.

Parengė ir iš anglų k. tekstą vertė Simonas Bendžius

„Vatican News“, „Catholic News Agency“ ir „Bernardinai.lt“ informacija