2021 01 12

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mk 1, 21b–28 „Jis mokė kaip turintis galią“

Dr. Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Kafarnaume šeštadienį, nuėjęs į sinagogą, Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai.
Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“
Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir baisiai šaukdama išėjo iš jo.
Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Įdomiai Morkus aprašo Jėzaus mokymų pradžią. Jėzaus besiklausantieji iš karto pastebi skirtumą: Jis moko ne kaip Rašto aiškintojai, o kaip „turintis galią“. Iš kur ta galia? Aišku, kad iš Dievo, nes Jėzus, Tėvas ir Šventoji Dvasia yra Vienatinis Viešpats. Tad Jėzus nemoko apie, bet Jis moko savimi, t.y. tuo, kuo Jis yra, kuo gyvena. Aišku, kad dieviškųjų dalykų mes nepajėgūs nei pasiekti, nei trokšti galime, tačiau šiuo savo pavyzdžiu Jėzus mums teikia labai svarbią pamoką, kurią privalome išmokti.

Tikėjimas nėra ugdymo programa, kuri padeda išmokti konkrečių dalykų. Tikėjimas yra gyvenimas tuo, ką žinau ir suvokiu be išaiškinimų, iš savo asmeninio santykio su Dievu, kurį patiriu savo gyvenime. Ir jei negyvenu tikėjimu, tai reiškia, kad jo ir neturiu. Tiksliai yra pasakęs Maurice‘as Zundel‘is: „Iš tikrųjų niekas taip neatstumia žmonių nuo Dievo, kaip religijos mokymas, tapęs kalbomis be gyvenimo“, o kitoje vietoje jis pridūrė: „Pati blogiausia ateizmo rūšis – kalbėti apie Dievą Jo nepatiriant, tai tas pats, kas kalbėti apie meilę nemylint“. Tad mes galime būti Jėzaus mokiniais tik tuomet, kada kiekvienas, pagal jam suteiktų talentų skaičių (plg. Mt 25,15) stengsimės dovanai duoti kitiems tai, ką patys gavome dovanų (plg. Mt 10,8b), ir dar pridėdami nuo savęs. Bet svarbiausia, kad net pats Jėzus šias mūsų galias (kokios jos menkos mums beatrodytų) vadino darbais, didesniais net už Jo (plg. Jn 14,12), jeigu juos darydami mes tikėsime Juo. Taigi, pasitikėjimas Jėzumi suteikia tokias galias, kurių pats žmogus net įsivaizduoti negali.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ir dar viena pamoka Jėzaus mokymų pradžioje. „Užsičiaupk!“, liepia Jis žmoguje esančiai netyrajai dvasiai (gi dvasios, kokios jos bebūtų, atpažįsta vienos kitas, šiuo atveju – Šventąją Dvasią (plg. Mk 1,34b)). Juk esmė yra ne puikuotis tuo, ką žinai apie Dievą (plg. Mk 1,24) ir net ką gavai iš Viešpaties (plg. Mk 7,36), bet gyventi tuo ir dėkoti Dievui už tai, ką išgyvenai susitikime su Juo (plg. Lk 17,15-16). Tad žinantiems, kas yra Jėzus, nereikia apie tai šaukti, nes toks Jėzaus darbų viešinimas uždaro Jam kelią į asmeninį susitikimą su žmonėmis (plg. Mk 1,45), verčia Jame matyti stebukladarį (plg. Jn 6,26), o ne tą, kuris iš esmės keičia žmogaus gyvenimą (plg. Jn 8,11b) tyloje (plg. Mt 6,6).

Taigi, savo mokymų pradžiai Jėzus pasirinko Kafarnaumą, mažą pasienio miestelį Galilėjoje, kurio pavadinimas pažodžiui reiškia „paguodos kaimas“, o jeigu žvelgtume giliau į žodžių etimologines reikšmes, tai galėtume jį pavadinti ir „atodūsių vieta“. Gal Dievo atodūsių, teikiančių žmonėms gyvybę ir atgaivą, o gal žmonių atodūsių, kurie yra padėkos maldos Dievui už iš Jo gautas paguodas, kaip sakydavo tėvas Stanislovas. Nežinau kaip ten yra, bet kaip ten bebūtų, svarbiausia yra tai, kad viskas yra iš Dievo malonės. Aleliuja! Amen.