2021 01 14

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mk 1, 40–45 „Raupsai pranyko, ir jis tapo švarus“

Dr. Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.
Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik, pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.
O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Ką mums sako pirmasis šios dienos Evangelijos ištraukos sakinys? Trys dalykus: 1). Turėk, žmogau, drąsos eiti pas Jėzų net ir tuomet, kada visos aplinkybės yra prieš tai, kad pas Jį eitum; 2). Būk nuolankus prieš Dievą, pasiekęs savo tikslą ir 3). Suvok, kad turi Dievą prašyti to, ką Jis nori tau padaryti, o ne to, ko tu nori iš Dievo. Pasigilinkim.

Taigi raupsuotasis ateina pas Jėzų, o ne Jis aplanko raupsuotąjį. Turint omeny, kad raupsais sergantieji turėjo atokiau laikytis nuo gyvenamųjų vietų ir garsiai apie save informuoti (šaukti) atsitiktinai prie jų artėjančiuosius (plg. Kun 13,45-46), tad raupsuotojo atėjimas buvo stiprus šio draudimo pažeidimas. Bet mes matome, kad Jėzus jo neatstumia, leidžia jam priartėti. Ir tuomet šis nelaimėlis nešoka Jam ant kaklo, nepuola džiaugtis, kad nėra atstumtas, bet dėkingume suklumpa prieš Jėzų, aiškiai parodydamas kieno iniciatyva šioje situacijoje svarbiausia. Kaip sakydavo mokytojas Eckhartas (1260-1328): „Kad Dievas imtųsi iniciatyvos manyje, aš turiu būti pasyvus Jo akivaizdoje“.

Paradoksas? Ne. Juk kad atsidurčiau Dievo akivaizdoje, oi kaip turiu paplušėti, oi kiek baimių ir sunkumų turiu savyje įveikti! Ir kai mane ištinka Dievo artumo akimirka, turiu nuščiūti ir dėkingas suklupti prieš Dievą, kad Šventoji Dvasia į mano lūpas įdėtų išminties pilnus žodžius (plg. Mk 13,11b): „daryk, Viešpatie, ką Tu nori, nes tu viską gali“ (plg. Mk 1,40).

Toks raupsuotojo elgesys paliečia Jėzaus širdį ir Jis paliečia sergantįjį, patvirtindamas savo norą, įgarsintą prašančiojo. Ir viskas įvyksta. Juk Dievui nėra negalimų dalykų? (plg. Pr 18,14a), tereikia, kad Jo norai mums virstų mūsų norais ir tuomet mes virsime ne tik Jo vaikais – giminiečiais, bet ir tuo, kieno dėka gimsta Dievas! (plg. Mk 3,35). Nesiplėsdamas tepasakysiu trumpai, – Dievas įsikūnijo tam, kad mes savimi įkūnytume Jį.   

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas vyksta po to? Toliau Jėzus elgiasi taip, kaip ir turi elgtis tikintysis žydas. Jis liepia pasveikusiajam padaryti tai, ko iš jo reikalavo įstatymas, – pasirodyti kunigui, kad šis patvirtintų jo pasveikimą ir padėkoti Dievui nustatyta tvarka už šį pasveikimą. Atrodytų graži istorijos pabaiga? Deja, ne. Toliau įvyksta dar įdomesni dalykai.

Žmogus, kuris taip drąsiai ir ryžtingai ėjo pas Jėzų, kuris skaidriai suvokęs save Dievo akivaizdoje ir parodęs supratimą, ko reikia prašyti Dievą, pradeda elgtis priešingai nei jam nurodo jį pagydęs Dievas! Vietoj to, kad jis tyloje, kaip liepė Jėzus, įvykdytų įstatyme numatytus veiksmus, jis pradeda elgtis priešingai. Garsiai skelbia, ką Dievas padarė jo gyvenime. Kas vyksta to išdavoje? Jėzus šio pagijusio raupsuotojo dėka virsta „raupsuotoju“! Jis nebegali „viešai pasirodyti mieste“ (Mk 1,45). Štai tokio „dėkingumo“ susilaukė Jėzus…

Bet nepulkim kaltinti šio laimingai pasveikusiojo, tik prisiminkime, kad „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas” (Mt 26,41). Juk atradęs grįžusią sveikatą, kūnas „nebetvėrė savyje” ir sulaužė tai, ko taip nuolankiai ir supratingai prieš tai siekė.

Taigi, apsaugok mane, Viešpatie, nuo pernelyg entuziastingo Tavęs šlovinimo, kad savo karščiu neišguičiau Tavęs iš žmonių bendruomenių ir kad nuolankiai Tavęs klausyčiausi iki galo (plg. Mt 24,13)! Amen.