2021 01 10

Aldona Elena Šeduikienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mk 1, 7–11 „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“

Aldona Elena Šeduikienė. Asmeninio archyvo nuotrauka/Bernardinai.lt

Jonas skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.
Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriant dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Aldona Šeduikienė OFS

Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi

Netrukus nutils dykumoje šaukiantis Jono Krikštytojo balsas, baigsis vandens krikštas ir prasidės žmonijos atgimimo iš Aukštybių istorija. Bet šiandien švenčiame paties Jėzaus krikštą Jordano vandenyse. Ir nors Jonas jį atkalbinėja ir sako: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas…“ (Mt 3, 14), Jėzus vykdo tai, kas reikalinga teisumui.

Dievo Avinėlis, po didžiausiu nuolankumu paslėpęs dieviškąją galią, sulaukia Tėvo pasigėrėjimo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. „Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus… VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę“ (Iz 53, 4, 6). Jonas Krikštytojas paliudija: „Aš mačiau Dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko virš jo“ (Jn 1, 32). „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą“ (Iz 42, 1). Taip pranašo Izaijo lūpomis byloja Galybių VIEŠPATS. „Mat yra trys liudytojai: Dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria“ (1 Jn 5, 7–8).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

O! Jei advento metu maitinomės skalsia Senojo Testamento pranašų žodžių duona („Mes turime tvirčiausią pranašų žodį“ (2 Pt 1, 19), užsidegėme pranašo Izaijo ugnimi; patikėjome jo prieš šešis šimtmečius iki įvykstant skelbtu Išganytojo ir Mesijo atėjimu; pamilome Jėzų evangelisto Jono ištikima meile – kaip turėtume šiandien džiaugtis ir švęsti! Šiandien į Jordano vandenis brenda mūsų Atpirkėjas, nuolankiai leidžiasi krikštijamas mažesnio už save, Jo asmenyje esame mes visi.

Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavo vaikų (Iz 44, 3). Tai pažadas išrinktajai tautai. Paskui išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos; jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų seneliai sapnuos sapnus, o jūsų jaunuoliai turės regėjimų (Jl 3,1).

Kokia nuostaba ir dėkingumas mus apima pamačius, kad išsipildė pranašų ištarmės! Senasis Testamentas tarsi senas geras vynas, kurio paragavę nesitveriame džiaugsmu, jog esame karta, apie kurią tautų Apaštalas byloja: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“ (1 Kor 12, 13). Jei tai išsipildė mūsų gyvenimuose, tai savo širdyje jau girdėjome: Tu mano mylimasis sūnus / dukra, tavimi aš gėriuosi! Tai dėl to pažadėtojo džiaugsmo, kurio turėtume apsčiai ir kurio niekada nepritrūktų.