2020 06 02

Kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

Evangelijos komentaras

Vidutinis skaitymo laikas:

< 1 min

Mk 12, 13–17 „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“

Kun. Ramūnas Mizgiris, OFM. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka

Pasiunčia pas Jėzų fariziejų ir erodininkų sugauti jo kalboje. Šitie atėję sako jam: „Mokytojau, žinome, jog esi tiesiakalbis ir niekam nepataikauji. Tu neatsižvelgi į asmenis, bet mokai Dievo kelio, kaip reikalauja teisybė. Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne? Mokėti ar nemokėti?“
Matydamas jų veidmainystę, Jėzus tarė: „Kam spendžiate man pinkles? Atneškite man pažiūrėti denarą“. Jie padavė. Jis ir klausia: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“
Jie atsakė: „Ciesoriaus“.
Tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“. Ir jie be galo juo stebėjosi.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Ramūnas Mizgiris, OFM

Žodis „atvaizdas“ (gr. „eikộn“; iš čia kilo žodis „ikona“) Jėzaus klausytojams primena vieną gerai žinomą biblinę ištarmę, užrašytą pirmajame Biblijos puslapyje: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį“ (Pr 1, 27).

Kiekviename žmogaus veide – net jei jis yra išblukęs, sudūlėjęs ar sudarkytas – mažiau ar labiau įspaustas Dievo atvaizdas. Žmogus iš prigimties priklauso Dievui, jis yra Viešpaties „ikona“ ir įkūnija tą nematomą Veidą, savyje turi dieviškumo pėdsaką.

Todėl žmogus turi prigimtinę teisę sugrąžinti Dievo paveikslą Dievui. Politinė valdžia ar įvairūs kiti pavojai kartais gali bandyti pasiglemžti žmogų, apriboti jo laisvę ir kėsintis atimti iš jo panašumą į Kūrėją. Tada žmogui privalu tarti „ne“ (Apr 13, 10).