2021 06 05

Vitalija Fedaravičiūtė, PAMI

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Mk 12, 38–44 „Ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų“

Unsplash.com nuotrauka

Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmąsias kėdes sinagogose ir pirmąsias vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“.
Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką.
Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į atnašų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – ses. Vitalija Fedaravičiūtė PAMI

Šios dienos Evangelija susideda iš dviejų, tarsi viena kitai supriešintų dalių: Rašto aiškintojų, kurie suryja našlių namus, griežtas teismas, ir neturtingos našlės, paaukojusios paskutinį pinigėlį, išaukštinimas. Tai kaip yra iš tiesų su tuo aukojimu?

Rodos, kalba apie aukojimą Bažnyčioje lieka aktuali visais laikais, o sykiu tai yra nepatogi, dažnai nutylima tema. Juk į Bažnyčią žmonės susiburia ne pelno tikslais, o vienijami bendro tikėjimo į Jėzų Kristų, tai kam kalbėti apie pinigus?

Žymiai patogiau šią Evangelijos ištrauką apie našlės skatiką interpretuoti grynai dvasine prasme – ir tai nebūtų neteisinga! Kaip šiandien prisimenu vyskupo Jono Kaunecko pasakytą pamokslą per mano amžinuosius įžadus, kai jis kalbėjo, kad šiandien ir visą savo gyvenimą turiu išsaugoti tokį nusistatymą, kaip ta vargšė našlė, atiduodama į Dievo rankas visą savo gyvenimą, visus savo išteklius – sveikatą, gebėjimus, netgi savo nuomonę, savo valią, nieko sau nepasilikdama, nebesisavindama, o vien tik Juo pasikliaudama, visko iš Jo laukdama. Suprantu, kad tokia laikysena kiekvienam krikščioniui yra pati tinkamiausia, teisingiausia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Suprantu, kad vyskupui kalbėti apie pinigus vienuolėms, pasišventusioms gyventi neturtingai, gal ir nebuvo prasmės. Tačiau jei kalbame plačiau, tai neįmanoma atskirti dvasinio neturto nuo materialaus. Jei stengiamės gyventi pasikliaudami Dievo vedimu dvasinėje plotmėje, tai turi būtinai turėti ir materialią išraišką, kuo Bažnyčia visuomet buvo gyva, nuo pat apaštalų laikų. Dievas davė mums Bažnyčią kaip bendruomenę, kaip šeimą, ir aš, prisipažinsiu, jaučiuosi laiminga, kai bet kuriame mieste, bet kurioje pasaulio šalyje, kur tik yra katalikų bažnyčia, aš galiu išgyventi Eucharistinę vienybę su Jėzumi vietinės bendruomenės dėka. Akivaizdu, tam reikalinga bent minimali materialinė bazė.

Bažnyčia kaip bendruomenė arba kaip šeima taip pat apima pareigą rūpintis silpnesniaisiais savo nariais – ne tik dvasine prasme. Vis dėlto, dažniausiai čia ir iškyla įvairūs sunkumai, nes niekas negali apibrėžti (ir, ačiū Dievui, esame laisvi!), kiek, kada ir kam galiu aukoti. Čia reikia didelės vidinės brandos – įvertinti savo pajėgumą, nes juk žmogui visada per mažai to, ką jis turi, jis visada linkęs galvoti, kad kiti turi daugiau, kad kiti su juo turėtų dalintis, o ne jis su kitais. Ypač silpna dovanojimo kultūra, deja, vis dar yra mūsų posovietinėj Lietuvoj, nors jau ir užaugo viena Nepriklausomybės karta…

Takoskyra tarp Rašto aiškintojų ir našlės pozicijos čia išryškėja būtent dovanojimo kultūros dėka. Kai jaučiuosi, kad man kažkas „priklauso“ – ar materialinė parama, ar tiesiog kitų vertinimas, pagyrimai, garbingi postai, tuomet esu kupina Rašto aiškintojų dvasios, o kai moku duoti, neskaičiuodama, kiekvieną kartą, kai tik galiu, pasikliaudama Dievu, vien tik į Jį nukreipus savo žvilgsnį, esu kaip ta našlė. Nesvarbu, ar dovanoju gerą, guodžiantį žodį, ar laiką, kuris vis labiau tampa neįkainojama vertybe, ar dalijuosi duonos kąsniu… Ir kiekvieną kartą patiriu, kad Dievas neaplenkiamas savo dosnumu, kad Jam viskas priklauso, ir kad nieko netrūksta tam, kuris dėl Dievo meilės moka dalintis. Ir kiekvieną dieną įvairiose situacijose turiu vis iš naujo apsispręsti…

Dovanojimo kultūra turi būti krikščionio „ženklas“ viską naudos matu matuojančiame pasaulyje. Ir tai reikalavimas kiekvienam – tiek dvasininkijai, tiek vienuolynams, tiek ir bet kuriam tikinčiajam, nepriklausomai nuo to, kiek gali dalintis. Padėk mums, Dieve, niekada nenukreipti savo pasitikinčio žvilgsnio nuo Tavęs.

Bernardinai.lt archyvas