2021 06 06

Kun. Vladimiras Solovej

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mk 14, 12–16. 22–26 „Tai mano kūnas, tai mano kraujas“

Bernardinai.lt

Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kada aukojamas Velykų avinėlis, mokiniai sako Jėzui: „Kur paruošti tau Velykų vakarienę?“
Jis išsiunčia du mokinius, tardamas: „Eikite į miestą. Ten jus sutiks žmogus, vandens ąsočiu nešinas. Sekite iš paskos ir, kur jis nuves, sakykite namų šeimininkui: ‘Mokytojas liepė paklausti: Kur man skirtoji menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti Velykų vakarienę?’ Jis parodys jums didelį aukštutinį kambarį su baldais. Ten ir paruoškite mums“. Mokiniai išėjo ir nuvyko į miestą. Jie rado visa, kaip buvo sakęs Jėzus, ir paruošė Velykų stalą.
Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį. Iš tiesų sakau jums: aš jau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada gersiu jį naują Dievo karalystėje“.
Pagiedoję himną, jie išėjo į Alyvų kalną.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Vladimir Solovej

Stebina Jėzaus fantazija. Juk galėjo likti tarp mūsų tūkstančiu kitų būdų – pavyzdžiui, galinguose savo dievystę apreiškiančiuose ženkluose, kurie galėtų priversti tikėti net labiausiai abejojančius. Vis dėlto – ne. Tai nebūtų Jo stilius.

Jėzus nusprendė likti tarp mūsų kasdienės duonos ir vyno trapume. Visas Jo Kūnas, visa Jo istorija, visas Jo meile persmelktas gyvenimas yra čia, šiame nereikšmingame trapiame duonos gabalėlyje, kurį galime suvalgyti, kontempliuoti, saugoti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jėzus tarė: Tai mano kūnas! Galbūt mes tikėjomės: „štai mano protas, mano dievystė, mano galia“, bet jokiais būdais ne silpnas ir mirtingas kūnas. Kūne yra viskas, kas vieną asmenį vienija su kitu: žodis, žvilgsnis, gestas, įsiklausymas, prisilietimas. Štai kodėl Jis padovanojo mums savo kūną. Savo kūnu Jis dovanojo mums visą savo istoriją. Nieko nepasiliko sau – nei savo kūno, nei savo kraujo.

Krikščionybė yra kūno religija. Nuo amžių graikų išminčiai, o po to ir jų mąstymą perėmę krikščionių mąstytojai siekė materiją atskirti nuo dvasios. Viskas, kas kūniška, buvo laikoma nešvaru, neigiama, priklausė tamsybėms visiškai pamirštant, kad žmogaus kūnas yra Dievo buveinė. Dvasia yra kūne. Kai priimu Komuniją, Kristaus kūnas apsigyvena mano namuose.

Jeigu taip elgiasi Dievas, tuomet ir aš taip galiu elgtis. Jei Jis nesigėdija pas mane ateiti ir apsigyventi mano namuose, tuomet aš turiu gerbti šį savo kūną ir trokšti gėrio kiekvieno kito žmogaus kūnui. Šv. Mišiose mes turėtume išgirsti ne vien tik: „Kristaus Kūnas“, į ką atsakome: „Amen. Iš tiesų, taip yra“, bet ir – „Pauliaus, Indrės… (kiekvienas teįsirašo savo vardą) kūnas ir Kristus atsako: „Tikrai taip. Amen.“