2021 04 03

Kun. Gabrielius Satkauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mk 16, 1–8 „Nukryžiuotasis Jėzus Nazarietis prisikėlė“

Jėzaus nužengimas į pragarus. Duccio di Buoninsegna (1308-1311). Wikimedia Commons nuotrauka

Šeštadieniui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti. Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo.
Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“ Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis.
Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro. Bet jis joms tarė: „Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, jo čia nebėra. Štai vieta, kur jį buvo paguldę. Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs“.
Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – kun. Gabrielius Satkauskas

Šią dieną niekur pasaulyje neaukojamos šv. Mišios, nes jos įvyko vakar ant kryžiaus. Kristaus kūnas guli kape, o Jis pats keliauja į mirusiųjų pasaulio buveines užbaigti savo misijos – paskelbti Gerąją Naujieną visai kūrinijai. Teisiųjų, kurie iki Kristaus gyveno žemėje, sielos pagaliau išvys ilgai lauktąjį Mesiją ir patirs Dievo pažadų išsipildymą. Tai Adomas ir Ieva, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jo sūnūs, tai pranašai ir teisėjai, Mozė, Aaronas ir daugybė kitų sielų, kurios susirinkę laukia prie užvertų Dangaus vartų. Laukia jaunikio laikydami savo rankose tikėjimo žibintus sklidinus meilės bei vilties alyvos. Pagaliau šie vartai tuoj bus atverti, tuoj Evangelija nuaidės ne tik iki žemės pakraščių, bet ir iki pačių gelmių, kad ją priėmusieji galėtų įžengti į pažadėtąją šviesos šalį, į Avinėlio vestuvių pokylį.

Mes to nematome, šiandien nieko nematome. Altoriai stovi nudengti, nevyksta jokios apeigos, neturime šiandien ir žodžio liturgijos, neskamba varpai, nerandame ir Švč. Sakramento, nes visą žemę sukaustė gilus gedulas dėl Viešpaties kančios ir mirties. Tačiau viltingai laukiame ir žvelgiame tikėjimo akimis į Velyknaktį, kai šviesa suspindės tamsoje, kai mūsų Krikšto žvakės vėl įsižiebs ir naujai išpažinsime Kristų, kuris mums šviečia.

Krikšto dieną buvo ir mūsų laidotuvės. Tuomet mumyse mirė senasis žmogus ir dvasia prisikėlėme gyventi su Kristumi, pradėjome naują gyvenimą. Dar kartą šiandien sužadinkime troškimą apmirti viskam, kas mumyse yra sena ir priešinga Kristaus dvasiai, kad šv. Velykų iškilmes galėtume netrukus pradėti tyromis ir džiugiomis širdimis.