2021 01 15

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Mk 2, 1–12 „Žmogaus Sūnus turi galią atleisti žemėje nuodėmes“

Dr. Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Kai Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą, žmonės išgirdo jį esant namuose ir taip gausiai susirinko, jog nė prie durų nebeliko vietos. O jis skelbė jiems žodį.
Tada keturi vyrai atnešė paralyžiuotą žmogų. Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur jis buvo ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis. Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus kreipėsi į paralyžiuotąjį: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“
Tenai sėdėjo keletas Rašto aiškintojų, kurie svarstė savo širdyje: „Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“
Jėzus, iš karto savo dvasia perpratęs jų mintis, tarė: „Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau – ar pasakyti paralyžiuotajam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes, – čia jis tarė paralyžiuotajam, – sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“
Šis atsikėlęs tuojau pasiėmė neštuvus ir visų akyse nuėjo sau. Visi be galo stebėjosi ir šlovino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Žmogaus gelbėjimui nėra nei išeiginių (plg. Mt 12,11), nei ribų (plg. Mk 1,40 tai aptarėme vakar dienos Evangelijos ištraukos komentare). Ir štai dar vienas ribų laužymo pavyzdys.

Norintieji užtarti savo nevaikščiojantį draugą prieš Jėzų ir neprasibraudami pro duris pas Jėzų dėl žmonių gausos, jie lipa ant stogo, plėšia jį, byra tinkas, krenta stogo gabalai ir pro padarytą ertmę stoge jie nuleidžia savo paralyžiuotąjį draugą prie Jėzaus kojų. Jėzus ir visi esantieji kambaryje dulkėse ir tarp stogo nuolaužų, bet Jėzus nemato nei šitų šiukšlių, nei sąmyšio (o gal ir greta esančiųjų pasipiktinimo). Jis mato tik atnešusiųjų nelaimėlį tikėjimą, jų rankų ir kojų užtarimo maldą, kuri iš tikrųjų „rauna stogą“. Juk kokio stipraus pasiryžimo turėjo būti šio žmogaus draugai, kad nepabūgtų net stogą pralaužti, kad tik jų sergantis draugas pagytų.

Taip, Jėzus – Dievas, Jis mato kiaurai, bet ką mums sako Jėzaus ramybė šiame sąmyšyje ir šis visa veriantis Jo žvilgsnis? Manau, kad sako labai svarbius dalykus: jeigu žmogus mato esmę, o ne vien apčiuopiamai konkrečius dalykus, tuomet jokios dulkės ir jokie materialūs dalykai nepajėgūs uždengti tai, kas žmogaus gyvenime yra svarbiausia – santykių tarp žmonių, kurie grindžiami pasitikėjimu ir darbais vienas kito gerovei plačiausiąja prasme. Puikiai žinome, kad aukščiausia tokių santykių forma yra meilė. Kaip tiksliai vėliau pasakys Bažnyčios mokytoja šv. Jėzaus Teresė [Avilietė] (1515-1582): „Galiausiai būsi paklaustas ne kuo buvai ar ką darei, bet kiek tu mylėjai“. Tad užtarimas „suveikia“. Bet kaip? Ne taip, kaip, matyt, to tikėjosi šio epizodo veikėjai.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jėzus sako paralyžiuotajam: „Tau atleidžiamos nuodėmės“. Jėzus nepagydo paralyžiuotojo fiziškai, bet pirmiausia jam atleidžia nuodėmes. Kodėl? Todėl, kad svarbiausia čia buvo ne tai, kad ligonis atsidūrė prie Jėzaus kojų, bet tai, kad draugų meilė paralyžiuotajam atnešė jį prie Jėzaus kojų. Galbūt draugai galvojo panašiai kaip ta kraujoplūdžiu serganti moteris (plg. Lk 8,43-48): „jei tik jį atnešime prie Jo kojų, Jis jį pagydys“. Bet įvykiai vyko šiek tiek kitaip: pirmiausia Jėzus su paralyžuotoju dėl jo draugų meilės pasielgia taip, kaip svečiuose pas fariziejų Simoną su nusidėjėle: „tau atleidžiama daugybė nuodėmių, nes tu labai pamilai“ (plg. Lk 8,47). Bet čia dar ne istorijos pabaiga.

Ten buvę Rašto aiškintojai puikiai žinojo, kad nuodėmes atleisti gali tik Dievas, jie piktinosi Jėzaus žodžiais savo širdyse. Ir čia Jėzus žengia ypatingą žingsnį, – Jis jiems atsiskleidžia, pasako Rašto aiškintojams, ką mato jų širdyse. Tai turėjo juos dar labiau priblokšti, nes jie tai tikrai žinojo, kad tai matyti gali tik Dievas (plg. Ps 139,15-16). Bet Jėzus, o dabar ir mes Jo dėka, žinome, kad ne žmogaus supratimas atveria jį Dievui (plg. Mt 11,25), o jo meilė Jam (plg 1 Jn 4,8). Todėl ir Jėzus, žinodamas, kad jie tik neteisingai Jį supras (o vėliau ir apkaltins), tęsia šią nuostabią pamoką visiems. Jis padaro stebuklą, – paralyžiuotasis pakyla ir nueina (plg. Mk 2,11b-12), kad visi žinotų Jį turint ypatingas galias (plg. Mk 2,10) keisti mūsų santykius. Su savim. Tarpusavy. Su Dievu. Aleliuja! Amen.