2021 01 16

Aurimas M. Juozaitis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Mk 2, 13–17 „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“

Dr. Aurimas M. Juozaitis. bernardinai.lt nuotrauka

Jėzus vėl nuėjo į paežerę. Ištisa minia rinkosi prie jo, o jis juos mokė. Praeidamas jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį muitinėje, ir tarė jam: „Sek paskui mane!“ Šis atsikėlė ir nuėjo su juo.
Jėzus Levio namuose buvo pasodintas prie vaišių stalo, ir muitininkai bei nusidėjėliai vaišinosi kartu su Jėzumi ir jo mokiniais, nes daug buvo tokių, kurie sekė paskui jį. Rašto aiškintojai iš fariziejų tarpo, išvydę jį valgantį kartu su nusidėjėliais ir muitininkais, prikišo mokiniams: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“
Tai išgirdęs, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorius – dr. Aurimas M. Juozaitis

Pirmosios eilinės liturginių metų savaitės Evangelijos skaitiniai baigiasi dar vieno mokinio pašaukimu (primenu, kad pirmadienį skaitėme net apie keturių apaštalų: Andriejaus, Simono, Jokūbo ir Jono pašaukimą). Šį kartą Jėzus pašaukia muitininką Levį (vėliau pavadintą Matu).

Įdomus šis pašaukimas. Juk žydai muitininkus niekino ir buvo išstūmę iš savo bendruomenių, būdavo atvejų, kad net į sinagogas kartais jų neįsileisdavo, nes muitininkai rinko mokesčius okupantams. Jų žmonės nemėgo ir dėl to, kad jiems jie būdavo dažnai skolingi, juk mokesčiai buvo dideli ir ne visiems būdavo lengva juos mokėti. O nesusimokėjus laiku, būdavo taikomi ir procentai, ir baudos. Tad Levio atsiradimas Jėzaus mokinių tarpe turėjo būti šokas tiek mokiniams, tiek ir tiems, kurie akylai stebėjo Jėzaus veiklą (pvz. Rašto aiškintojams ir fariziejams). Bet Jėzus neretai elgiasi keistai, kad keistųsi mūsų matymas ir mąstymas ir kad iš tikrųjų atsiverstume (gr. metanoia – atsiversti; pakeisti mąstymo kryptį). Jis neverčia mūsų daryti ar galvoti kaip Jis, bet Jis veria mums naują matymo ir suvokimo perspektyvą, kad galėtume laisvai pasirinkti.

Įdomi Levio-Mato pašaukimo aplinkybė: Jėzus pakviečia muitininką po to, kai Jis su gausiu mokinių būriu ėjo iš mokymų nuo paežerės. Aišku, kad nesužinosime ką tuokart Jėzus juos mokė, bet puikiai žinome, kad visi Jo mokymai buvo apie grįžimą pas Dievą, kuriam reikia perkeistos žmogaus širdies. Tad šokiruodamas „teisiuosius“, Jis pakviečia į jų būrį nusidėjėlį, matyt, dėl to, kad veiksmu paremtų tai, apie ką tik ką buvo kalbėjęs paežerėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Bet įdomu ir tai, kad šitame matymo/mąstymo keitime dalyvauja ir pats Levis-Matas. Evangelijoje skaitome: „atsikėlė ir nuėjo paskui“ (Mk 1,14b). Iš karto, netaręs nė žodžio. O juk jis, kaip turtingas žmogus ir turintis gerą statusą oficialios valdžios (romėnų) akyse, turėjo ką palikti. Kaip tai paaiškinti? Aklas ir impulsyvus sprendimas? Kažin. Juk muitininkai viską skaičiuodavo, buvo racionalūs ir kažin ar itin emocionalūs bei spontaniški.

Iš anksčiau šią savaitę skaitytų šios Evangelijos eilučių mes žinome, kad Jėzus Levį šaukia po keletos stebuklingų pagydymų bei demonų išvarymo, o remiantis Evangelija pagal Luką, ir po stebuklingos Petro žūklės (plg. Lk 5,5-7). Aišku, kad tokios žinios mažame Kafarnaume sklido žaibiškai, tad Levis tikrai tuos faktus žinojo. Kas dėjosi racionalaus Levio galvoje ir širdyje mes nesužinosime, bet kad svarstymų jis turėjo, matyt, nekyla abejonių. Galbūt Jėzus tai ir buvo įvertinęs, kad tokius racionalius žmones kaip Levis-Matas kviestų tuomet, kada jie bus turėję laiko permąstyti tai, ką matė, patyrė ir sužinojo. Juk Dievas nieko neskubina, tik „stovi prie durų ir beldžia“ (plg. Apr 3,20) kol žmogus subręs kad ir raugių aplinkoje (plg. Mt 13,30). Matyt, Levis-Matas jau buvo pasiekęs šią brandą.

Keisdamas mūsų supratimą, Jėzus juk į savo mokinių tarpą pasikvietė ne tik muitininką Levį-Matą, bet ir būsimą savo išdaviką Judą Iskariotą. Matyt, Jis iš anksto norėjo mums pasakyti, kad neturėtume savo eucharistinėje užstalėje norėti matyti tik savo pažįstamus ir sau mielus žmones (plg. Mt 5,46-47). Jėzus myli visus ir trokšta, kad mes taip pat pamiltume vieni kitus (plg. Jn 13,34). Todėl Jam ir nėra nei nešvaraus maisto (plg. Mk 7,19), o tuo labiau nešvaraus žmogaus (plg. Mk 1,41). O jeigu kuris nors ir susitepė kažkuo kažkaip, tai reikia jam padėti šią dėmę nuplauti, o ne savo širdžių kietumu paversti ją stigma. Viešpatie, atverk mano klausą Tavo mokymui, kad matyčiau, ką turiu daryti ir nelikčiau meilės skolininku greta esančiam (plg. Rom 13,8)! Amen.