Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Mk 4, 26–34 „Žmogus beria dirvon sėklą ir miega, o sėkla auga, jam visiškai nežinant kaip“

Dominyka Violeta Slepikaitė DP ir Veronika Rasa Vilkaitė DP. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jėzus kalbėjo minioms:
„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje. Derliui prinokus, žmogus tuojau imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo“.

Jėzus dar sakė: „Su kuo galime palyginti Dievo karalystę? Arba kokiu palyginimu ją pavaizduosime? Ji – tarytum garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai“.

Daugeliu tokių palyginimų Jėzus skelbė žmonėms žodį, kiek jie sugebėjo suprasti. Be palyginimų jiems jis nekalbėdavo, o savo mokiniams skyrium viską išaiškindavo.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Evangelijos skaitinį komentuoja – ses. Dominyka Violeta Slepikaitė DP ir ses. Veronika Rasa Vilkaitė DP

Šiandienos Evangelijoje Jėzus kalba apie Dievo karalystę palyginimais iš kasdienio gyvenimo. Žmogus, sėdamas sėklą, dažniausiai žino, kaip ji auga – juk žemę reikia ir prižiūrėti, galbūt apsaugoti nuo kenkėjų, patręšti, reikia ir lietaus. Na, o su Dievo karalyste yra kaip su ta sėkla, tik truputį kitaip – ji auga jam visiškai nežinant kaip ir savaime duoda vaisių. Dievo karalystė savo esme turi tą augimo principą, tą paslaptingą jėgą, kurios galia ir bus įvykdytas pilnutinis jos atbaigimas.

Karalystė auga tyliai. Kartais norisi ją įkurti savomis rankomis, kaip ir Jėzus buvo gundomas dykumoje. Įkurti pasitelkiant savo galią, autoritetą, galimybes. Dažnai ir mes tą karalystę lyginame su teisingumo – mūsų pažeisto orumo – atstatymu ir mūsų… viešpatavimu.

Bet tai yra Dievo karalystė, kurioje viešpatauja Jo principai ir į kurią Jis nori priimti kiekvieną. Kartais ji auga per mūsų patylėjimą, kartais per reikiamą žodį, kartais per atsitraukimą – ji auga mums nežinant kaip, kai visko laukiame iš Viešpaties – išgelbėjimo ir teisingumo, kai tam tikra prasme nuleidžiame rankas ar sudedame savus ginklus.

Ar aš leidžiu Dievui veikti mano gyvenime?