Mk 4, 35–41 „Kas jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“

Vieną vakarą Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys.

Tuomet pakilo didžiulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį, taip kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvio. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu.

O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“ Juos pagavo didelė baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toksai? Net vėjas ir ežeras jo klauso!“

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorius – Antanas Saulaitis SJ

Ne tik šiandien žmogus abejoja Dievo galybe ar Bažnyčia – krikščionims Jėzaus pavesta misija. Galilėjos ežere laivo įgula baimingai išgyvena ne pirmąją žvejų gyvenimo audrą, nepasitikėdama, dar nesuprasdama Jėzaus tapatybės ir galios.

Šiaip Senajame Testamente audrą, jūrą, vėją, bangas valdo Viešpats Dievas. Mozė lazda sulaiko Raudonosios jūros perėjos vandenų sienas, tačiau tikrasis veikėjas – Dievas. Jėzus ištikimas savo bendrakeleiviams valtyje, sulaiko audrą, suvaldo baiminančias bangas.

Psalmė 107 labai gražiai nupiešia šniokšiančių vandenų galybę ir Dievo viešpatavimą danguje ir žemėje.

Šiandien – Tomo Akviniečio, vieno garsiausių teologų, šventė. Tokių mokslininkų minėjimas primena krikščionims, kad tikėjimas, krikščionybė yra gražus kūno ir dvasios, proto, sielos, jausmų derinys. Prie nuojautos, jausmų, pamaldumo dera pažinimas, žinojimas, mokslas, seni ir šiuolaikiniai šaltiniai – visa, kas kelia žmogaus dvasią ir žmones suartina skelbti Dievo karalystę.