Mk 5, 1–20 „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“

Jėzus ir jo mokiniai priplaukė ežero krantą Geraziečių krašte. Jam išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras. Jis gyveno kapų rūsiuose, ir niekas negalėjo nė grandinėmis jo surakinti. Nors jis jau daug kartų buvo pančiojamas ir grandinėmis rakinamas, bet sudaužydavo grandines, nusitraukydavo pančius, ir niekas negalėdavo jo suvaldyti. Per kiauras naktis ir dienas jis bastydavosi po kapines ir po kalnus, klykdamas ir daužydamas save akmenimis.

Iš tolo pamatęs Jėzų, atbėgo, parpuolė priešais ir ėmė garsiai šaukti: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau? Dėl Dievo, maldauju, nekankink manęs!“ Jėzus mat buvo paliepęs: „Išeik, netyroji dvasia, iš žmogaus!“ Jėzus dar paklausė: „O kaip tu vadiniesi?“ Ji atsakė: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug“. Ir pradėjo labai prašytis nevaryti jų iš to krašto.

Ten pat, atkalnėje, ganėsi didžiulė banda kiaulių. Dvasios ėmė prašytis: „Pasiųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume!“ Jėzus leido. Išėjusios netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa banda, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė ežere.

Tie, kurie jas ganė, išsibėgiojo ir davė žinią apie įvykį mieste ir kaimuose. Žmonės išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Jie ateina prie Jėzaus, mato demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto, ir juos paėmė baimė. Mačiusieji papasakojo jiems, kas buvo nutikę su apsėstuoju, ir apie kiaules. Tada žmonės ėmė prašyti Jėzų pasišalinti iš jų krašto.

Jėzui lipant į valtį, buvęs apsėstasis prašė leisti pasilikti su juo, bet Jėzus nesutiko ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“. Tada jis nuėjo savo keliu ir Dekapolyje ėmė skelbti, kokių didžių dalykų Jėzus jam buvo padaręs; ir visi stebėjosi.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorė – ses. Romualda Alma Vabuolaitė FDCJ

Ko tau reikia iš manęs, Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?

Šiandienos Evangelijos ištrauka mus nukelia į pagonių teritoriją Geraziečių krašte. Šį pasakojimą evangelistas Morkus įdeda po palyginimų apie Dievo Karalystę ir audros nutildymo. Atrodo, kad Morkui svarbu parodyti Jėzaus galią ne tik gamtos galybėms, bet ir dvasiniam pasauliui. Ir šiandien galime susidurti su demono apsėdimais. Tam Bažnyčioje yra įsteigta egzorcisto tarnystė.

Čia noriu pamąstyti, ką šios dienos Dievo Žodis gali pasakyti mums, keliaujantiems tikėjimo kelionę.

Įdomu, kad, Jėzui „išlipus iš valties, tuojau priešais iš kapinių atbėgo netyrosios dvasios apsėstas vyras“. Negano to, dar ir „parpuolė priešais“ ir pavadino „aukščiausiojo Dievo Sūnumi“. Kokia pagarba ir Jėzaus dieviškumo išpažinimas.

Ar kartais tai nėra ir mūsų santykio su Dievu paveikslas: ateiname į bažnyčią, priklaupiame, išklausome Mišias, paaukojame, sukalbame maldas, gal net Šventąjį Raštą paskaitome ir tikimės, kad nusipelnome Dievo pagalbą. Bet, jeigu kažkas nutinka (liga, nelaimė ar kitoks nemalonumas), išsprūsta: „Ko tau reikia iš manęs, Jėzau? Argi nepakankamai tau skyriau pagarbos? Nekankink manęs.“ Taip dažnai norisi susikurti sau patogų tikėjimą, per daug nereikalaujantį, o gal ir daug reikalaujantį, bet pagal savo matą, pasitenkinantį nuosavu teisumu pamirštant atvirumą Viešpačiui ir sekimą jo gyvenimu. Mums reikia drąsos atpažinti savo vidinį „legioną“, savo „demonus“ – gal tai malonumų ieškojimas, gal nuosavas teisumas, gal savęs ir kitų žeminimas, atmetimas, o gal ir tikėjimas prietarais, horoskopais, burtais, ezoterika, įvairiomis Rytų meditacijomis ir filosofijomis ar bent jau laimę nešančiu medžiu ar kristalu, kurie užgožia tikrąjį Dievo veidą ir vedžioja mus po mirties karalystę.

Jėzus išlaisvina apsėstąjį: atėję žmonės „mato demonų apsėstąjį – tą, kuris buvo turėjęs Legioną, – apsirengusį ir sveiko proto“. Jėzus sugrąžina žmogiškąjį orumą ir sveiką gyvenimą. Deja, to krašto žmonės „ėmė prašyti Jėzų pasišalinti iš jų krašto“, nes išlaisvinimas kainuoja.

O mes? Ar esame pasiruošę atpažinti savo vidinius demoniukus, leisti Jėzui juos pašalinti iš mūsų širdžių, sutinkant mokėti to išlaisvinimo kainą ir dalintis su kitais (skelbti), kokių didžių dalykų Jėzus mums padaro, kad mums ir kitiems augtų dėkingumas, nuostaba, gyvenimo apstybė ir džiaugsmas. Viešpats yra pasiruošęs mus išlaisvinti ir priglaus prie savo širdies, pripildys savosios Dvasios, jei mes su pasitikėjimu ateisime pas jį ir prie jo kryžiaus paliksime visus savo priekaištus.

Jėzau, pasitikiu tavimi!