Mk 5, 21–43 „Mergaite, sakau tau, kelkis!“

Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“

Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talita kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorė – ses. Loreta Ilekytė FDCJ

Dar kartą perskaitykime šios dienos Šventojo Rašto tekstą iš lėto, neskubėdami, širdimi klausydami – tokiu būdu, Šventajai Dvasiai veikiant, mums atsiveria tekstas, lyg atgyja ir prakalba.

Kurie teksto žodžiai ar eilutės mums labiausiai užkliūva, užkalbina širdį? Būtent per tai Dvasia nori mums kažką svarbaus pasakyti ar priminti, ar pamokyti. Atkreipkime į tai savo dėmesį.

Pasidalinsiu, kaip Dvasia prabilo į mano širdį.

„Jeigu paliesiu… – išgysiu!“ Bus tik taip ir ne kitaip. Nėra jokios abejonės. Pasveiksiu. Ir mano mintyse iškyla susitikimas su Jėzumi – Jo priėmimas Komunijoje. Juk tada liečiamės ne prie Jo drabužio, bet prie Jo paties, dar stipriau – mes Jį suvalgome. Jis pats ateina į mūsų kūną, į mūsų asmenybės centrą – širdį. „Paliesiu – išgysiu!“ Išgysiu iš savo pykčio, neatleidimo, baimių, nuoskaudų, iš savo turimų ligų.

Koks mano tikėjimas? Kodėl jis toks? Kodėl suabejoju? Kodėl širdyje gimsta dvejonės? Kodėl nepasitikiu, išsigąstu ir pradedu skęsti kaip tada Petras, eidamas virš vandens Jėzaus link?

„Iš paskos sekė gausi minia ir Jį spauste spaudė.“ Taigi daug buvo tokių, kurie lietėsi prie Jėzaus. Be jokių pastangų ir vargo. Lietėsi… Vėl grįžtame – kiek daug yra žmonių, kurie priima Jėzų Komunijoje, liečiasi ir yra Jo paliesti. Jėzaus klausia: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ O lietėsi juk daug kas. Net mokiniai suirzę Jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‚Kas mane palietė?‘“ O Jėzus tik norėjo sužinoti, kas Jį palietė kitaip, t. y. su tikėjimu. Palietė taip, kad net iš Jo išėjo jėga. Įvyko tai, kuo buvo tikima.

Jėzus ir toliau klausia: Kas priėmė Mane Komunijoje su tikėjimu? Kas įgalino iš Manęs išeiti jėgai? Kas pasveiko? Paliudyk…

„… tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ O ar mano tikėjimas Jėzumi išgelbėja mane?

Jajirui, einant su Jėzumi pas sergančią dukrą, pasikeičia žinomos aplinkybės – dukra numiršta. Į jo protą pradeda veržtis sunkių minčių uraganas, bet Jėzus staiga tam užbėga už akių tardamas: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Neleisk minčių uraganui tavęs užvaldyti ir nušluoti tavo tikėjimą Manimi. Neįsileisk jo. Uždaryk visas sielos duris, pasilikdamas vienudu su tikėjimu, kad Aš galiu tai padaryti.

Mūsų mintys… Ne veltui Jėzus daug kartų sakė: „Budėkite!“ Budėkite prie savo minčių, nes būtent galvoje vyksta didžiausios kovos tarp šėtono, Dievo ir žmogaus. Čia frontas, kuriame vykstančių kovų pasekmės persikelia toli už fronto linijos – mūsų kasdienybę: santykius, veiksmus, darbus.

Nenusigąskime, jei susidariusios sunkios aplinkybės rėks: „Tavo duktė numirė“, o aplinkiniai mums sakys: „Kam begaišini Mokytoją?!“

Vien tikėkime!

Ir tada „visi nustėro iš nuostabos“.