Mk 6, 1–6 „Tik savo tėviškėje taip negerbiamas pranašas“

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.

Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.

O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“.

Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorė – ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

Jėzus sugrįžta į tėviškę. Anot evangelisto Morkaus, jis savo viešosios veiklos metu į ją sugrįžta jau ne pirmą kartą. Prieš tai Jėzus buvo Galilėjoje, iš ten pasišaukė ir mokinius, padarė daug įsimintinų stebuklų.

Kai jis namo grįžo pirmąjį kartą, atrodo, visi buvo taip pasiilgę bendrystės, kad Jėzui nebuvo nė kada pavalgyti (Mk 3, 20). O kai su juo norėjo pasimatyti jo motina ir artimi giminaičiai, Jėzus autoritetingai pareiškė: „Kas tik vykdo Dievo valią, tas yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 35).

Jau tada Jėzus turėjo pasirodyti kaip išmintingas pranašas ir įtaigus mokytojas, tačiau rimtesnio konflikto, atrodo, išvengė. Jo tolesnė veikla Geraziečių krašte ir aplink Galilėjos ežerą mokant, gydant ir darant kitus stebuklus tik dar labiau sustiprino mokinių patikėjimą savo mokytoju. Ir štai dabar jie visi vėl Nazarete, Jėzaus namuose. Jėzus autoritetingai ir drąsiai skelbia Žodį vietos sinagogoje, tačiau besiklausančių vietinių gyventojų dėmesys veikiau nukrypsta į Mokytojo giminės šaknis ir įgytą išsilavinimą, o ne į skelbimo turinį. Taip sakant, pagrindinį vaidmenį čia suvaidina prigimtiniai dalykai.

Be abejonės, Jėzaus profesija tikrai buvo dailidė, nes šio amato išmokė jo globėjas Juozapas. Taigi tris dešimtmečius Jėzus gyveno paprastą gyvenimą, užsiimdamas savo amatu ir taip prisidėdamas prie šeimos išsilaikymo. Tiesa, Juozapas Jėzaus mokymo metu jau buvo miręs, nes Morkus pavadina Jėzų „Marijos sūnumi“, nors žydų kultūroje tuo metu būtent tėvas nulemdavo įsūnystę.

Taip pat iš šios ištraukos dažnai kyla klausimas: ar Jėzus turėjo kraujo brolių ir seserų? Ne. Reikia pasakyti, kad Izraelio giminystės ryšiai buvo tokie glaudūs ir vieningi, jog pusbroliai ir pusseserės buvo vadinami tiesiog broliais ir seserimis. Net ir Lietuvoje galima rasti tokio kreipimosi pavyzdžių.

Taigi, kaip matome, Nazareto, to nežymaus kaimo, gal vos kelių šimtų gyventojų dauguma, vadovaudamasi tiesiog išankstine nuostata ir skepticizmu, piktinasi Jėzaus mokslu ir jo rankomis daromais stebuklais. O Jėzui toks netikėjimas yra skaudus – ne veltui jis išsako priekaištą dėl tėviškėje be pagarbos sutinkamo pranašo. Evangelistas, kaip ir visoje savo knygoje, čia ypač pabrėžia netikėjimo aspektą, dėl jo Jėzui nepavyko tėviškėje padaryti stebuklų.

Mums ši Evangelijos ištrauka palieka kelias pamokas. Pirma, svarbu nesureikšminti giminės šaknų ir aplinkos, ypač kai susiduriama su asmens dvasiniu pasikeitimu. Antra, niekuomet nesivadovauti išankstinėmis nuostatomis, nes jos gali labai suklaidinti ir trukdyti veikti gėriui. Trečia, pirmiau turi būti tikėjimas, paskui – stebuklai, antraip, nors ir kasdien vyktų stebuklai, mūsų netikėjimas taps kliūtimi juos pamatyti.