Mk 6, 14–29 Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!

Karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame reiškiasi stebuklingos jėgos“. Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas kaip ir kiti pranašai“.  Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam aš nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“

Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis blaškėsi, tačiau mielai jo klausydavosi.

Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“

Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir, atnešęs ją dubenyje, padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai.

Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorė – ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

„Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“ – į šį trumpą sakinį sutelpa trys žinios, kurios mums atskleidžia Erodo asmenybę. Pirma, iš Evangelijos žinome, kad Jonas Erodui nebuvo kažkoks anoniminis pamokslininkas. „Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi“ (Mk 6, 20). Panašiai atsitinka ir mūsų dienomis, kai matome šalių vadovus ar kitus pareigūnus iš pagarbos klausantis dvasinių lyderių pamokslų, tačiau pasijuntančių labai neramiai, kai paliečiamos labai nepatogios ir asmeniškų sprendimų reikalaujančios temos.

Antra, Erodas pripažįsta savo veiksmą dėl Jono galvos nukirtimo. Tik čia reikėtų stabtelėti dar ties jo „suklupimo akmeniu“ – priesaika. Evangelistas Morkus Jėzaus pamokymą neprisiekinėti pailiustruoja tiesiog istoriškai liūdnu pavyzdžiu, tuo tarpu Matas, kaip ir vėliau Jokūbas, savo laiške palieka nurodymą niekuo ir niekam neprisiekinėti. Bet ar tai reiškia, kad ir šiandien negalima prisiekti? O kaipgi su priesaika Santuokos sakramente? Ar nėra taip, kad žmonių šeiminių santykių patirtyse jau yra įsirėžęs priesaikos žodžio trapumas ir laikinumas, dažnai nulemiamas netikėtų aplinkybių? Ir gal dėl to neskubama prisiekti ir viešai įsipareigoti meilei? Vis dėlto reikia pastebėti, kad santuokoje priesaiką vienas kitam duoda du laisvi žmonės, vidujai laisvi. Ir jeigu kuris iš jų savo širdyje turi nedorų motyvų ar išskaičiavimų, priesaika atneš liūdnų ir gal net pragaištingų padarinių. Kaip ir Erodui. Širdies nuostata, intencija ir motyvas čia tampa esmė.

Trečia, kas buvo Erodo tikėjimo pagrindas, kad po viso to, ką padarė, galėjo spontaniškai ištarti: „Tai jis prisikėlė!“ Žvelgiant į Erodo gyvenimo būdą, atrodo, kad jis nelabai tikėjo mirusiųjų prisikėlimu, bet argi gyvenime nepasitaiko, jog net ir nedorų žmonių lūpose išsprūsta jų pasąmonėje glūdinti viltis ar žmonijos troškimas? O gal piktoji dvasia, žinodama tiesą ir bandydama ją paskelbti, turi savų motyvų ją atskleisti per nedorą žmogų? Pagaliau vis tiek tai byloja apie kiekviename žmoguje gyvenančią Dievo dvasią, duotą nuo sukūrimo pradžios. Ji kai kuriuose yra lyg maža šviesos liepsnelė, besišaukianti sielos išlaisvinimo ir įpūtimo didesniam spindėjimui.