Mk 6, 30–34 „Jie buvo tarsi avys be piemens“

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.

Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir netgi pralenkė mokinius.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos ilgai mokyti.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Evangelijos komentaro autorė – ses. Pranciška Neringa Bubelytė FDCJ

Dar neseniai Evangelijos tekstas pasakoja, kaip Jėzus išsiunčia Dvylika po du, duodamas valdžią netyrosioms dvasioms. Apaštalai gavo egzorcistų tarnystę. Evangelija liudija: „Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė“ (Mk 6,12–13).

O štai šios dienos Evangelija rašo, kad mokiniai jau sugrįžo, tačiau jie nepasitenkina savo turimu džiaugsmu, nepasilieka tik sau turimų rezultatų, jie eina pas Jėzų ir jam deklaruoja visą savo veiklą ir mokslą. Jų santykis su Jėzumi buvo toks, kad apaštalams reikėjo gauti „atgalinį ryšį“ ir gal net patvirtinimą apie savo darbus. Tai buvo geros mokinystės požymis.

Jėzus žinojo balso iš dangaus: „Tu mano mylimasis sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11b), svorį. Neabejotinai Jis norėjo tą patvirtinimą perduoti ir mokiniams, kurdamas su jais glaudų ir tikrai tėvišką santykį. Dėl šios atjautos Jėzus pasiunčia Dvylika į negyvenamą vietą pailsėti, pabūti vieniems, susivokti, kas buvo įvykę ir dėl ko.

Tai – ir mūsų krikščioniško gyvenimo disciplina: po intensyvių tarnavimų atsitraukti, pabūti vieniems, maldoje, išgyventi rekolekcijas. Ir būtinai – santykyje su Jėzumi, nes vien iš mūsų pačių kylantis veiklumas yra įtraukiantis, užburiantis, kartais labai triukšmingas, o paskui – dažnai ir paklaidinantis…

Tiesa, Jėzaus paliepimas „truputį pailsėti“ tetruko labai trumpai – tik tą laiką, kol mokiniai kartu su Jėzumi plaukė ežeru. Ežeras tapo vienintele „negyvenama vieta“, nes žmonių dvasinis ir medžiaginis alkis tuoj pasivijo juos kitoje pusėje kranto: žmonės buvo „tarsi avys be piemens“(Mk 6, 34), ir Jėzus negalėjo jų nepagailėti, nes tokia yra Jo Širdis: dėl visų, ne tik dėl išrinktų mylimų Mokinių. Tačiau Juo visada verta pasitikėti, nes ir aš jam visada rūpiu.