2021 01 09

Aldona Elena Šeduikienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Mk 6, 45–52 „Matė Jėzų einantį ežero paviršiumi“

Aldona Elena Šeduikienė. Asmeninio archyvo nuotrauka/Bernardinai.lt

Jėzus privertė savo mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą prie Betsaidos, kol jis atleisiąs žmones. Juos atleidęs, jis užkopė į kalną melstis.
Kai sutemo, valtis buvo ežero viduryje, o Jėzus pats vienas ant kranto. Matydamas, kad mokiniai vargsta besiirdami, – nes vėjas buvo jiems priešingas, – apie ketvirtą nakties sargybą jis ateina pas juos, žengdamas ežero paviršiumi, ir buvo bepraeinąs pro šalį.
Šie, pamatę jį einant ežero paviršiumi, pamanė, jog tai šmėkla, ir ėmė šaukti. Mat visi jį regėjo ir išsigando. Bet jis tuojau juos prakalbino: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ Tada jis įlipo pas juos į valtį ir vėjas liovėsi pūtęs.
Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki.

Dienos skaitiniai: lk.katalikai.lt

Komentaro autorė – Aldona Šeduikienė, OFS

Po duonos padauginimo stebuklo Jėzus, prispyręs savo mokinius sėsti į valtį ir irtis į kitą ežero krantą prie Betsaidos, pats užkopė į kalną melstis. Gerai pažindamas žmonių širdis, jis jaučia, kad mokiniai visiškai nesuprato duonos stebuklo ir jų širdys tebėra nenuovokios. Jie buvo laimingi pasisotinę, bet dar nelabai suvokė, kad „su mumis Galybių VIEŠPATS, Jokūbo Dievas – mūsų tvirtovė!“ (Ps 46, 12)

Penki kepalėliai duonos ir dvi žuvys, tiek nedaug, buvo būtini, kad įvyktų stebuklas. Taip ir žmogaus dvasinėje kelionėje – mūsų maži žingsneliai gėrio link išlieja dideles Dievo malones, jis dosnumu nepralenkiamas. O dalijimasis su artimu gėrį padaugina.

Sutemus Jėzus nusileidžia nuo kalno ir mato mokinius valtyje, priešingo vėjo nustumtus į ežero vidurį ir sunkiai irkluojančius. Artėjo ketvirtos nakties sargybos metas. Jėzus nueina mokinių link, žengdamas ežero paviršiumi. Apaštalas rašo: „…ir buvo bepraeinąs pro šalį.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Eilinė Jėzaus provokacija! Kaip sureaguos esantieji valtyje? Jį palaikę šmėkla, mokiniai iš baimės ėmė šaukti. Bet jis tuojau juos prakalbino, ištardamas nuostabius žodžius: „Nenusiminkite! Tai aš. (Pažod.: „Aš esu!“) Nebijokite!“ Nuostabius todėl, kad jis pakartoja savo vardą AŠ ESU, ištartą Mozei (Iš 3, 14).

Ar išgirdo tai dabar jo mokiniai? Panašu, kad nelabai. Jie nurimo, nes, Jėzui įlipus į valtį, vėjas liovėsi. Paeiliui net du stebuklai. Mokiniai nepaprastai stebisi pačiais įvykiais, bet Jėzaus dar negirdi. O Dovydas vėl pragysta: Tavo kelias ėjo per jūrą, tavo takas – per galingus vandenis, tavo pėdos buvo nematomos (Ps 77, 20) Ir dar: „…šėlstančią audrą nuramino, ir jūros bangos buvo nutildytos“ (Ps 107, 29).

Gilesnių prasmių paieškoję atpažinsime ir savo gyvenimuose priešinį vėją kaip nuolatines kliūtis mums judėti pirmyn. Banguojantys vandenys dažniausiai tapatinami su neapvaldytais jausmais, išmušančiais mus iš pusiausvyros. Tesustiprina mus pranašo Izaijo žodžiai: O dabar šitaip kalba VIEŠPATS, kuris tave sukūrė, Jokūbai, kuris tave padarė, Izraeli: Nebijok, nes aš išpirkau tave; pašaukiau tave vardu, ir tu esi mano. Kai brisi per gilius vandenis, aš būsiu su tavimi, ir upėse tu nepaskęsi… nes aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Izraelio Šventasis, kuris tave gelbsti (Iz 43, 1–3; 44, 8).